Esu siaubingai išsiblaškiusi. Pastaruoju metu ypač. Vakar ir vėl pamečiau pirštinę. Arba nepamečiau, bet niekur jos nerandu. Šiemet net klyktelėjau iš laimės žieminio palto kišenėje radusi net dvi ir dar vienodas pirštines (nesvarbu, kad viena stebuklingai prairusiu pirštu. Prisiekiu, pernai tos skylės ten nebuvo). O šiandien išėjusi ryte pasivaikščioti po rūke paskendusį Žvėryną kišenėje beradau tik vieną. Ir tą pačią praplyšusią. Pirštinės manęs, tikriausiai, nekenčia. Rimtai.
Dar manęs nekenčia sekmadieniai. Aš jų irgi. Šis pasitaikė kažkoks tylus ir smaugiantis. Supratau, kad net ir vienintelę laisvą dieną niekaip nesugebu atsipalaiduoti, pailsėti, ramiai atsigerti arbatos, pasisukioti virtuvėje, paskaityti knygą ir tiesiog pabūti. Ramiai. Su pačia savim. Susitaikyti ir apie nieką negalvoti. Galų gale patingėti. Pamiršau ką šitas žodis reiškia ir kaip tai reikia daryti. Vis kažką krapštau, noriu padaryti, surūšiuoti, sutvarkyti... Bet tik noriu. Nes geriems norams trukdo viena kitą vejančios mintys ir rankos nespėjančios iš paskos.
O gatvėse tylu ir tuščia. Vėsoka. Pamesta pirštinė ir rankas kandantis šaltukas vaikštant po dar miegantį, rūku užsiklojusį miestą, privertė susimąstyti, kad spalis jau persirito į antrą pusę. Kaip tyčia vienas brangus žmogus priminė, kad jau laikas ruoštis Kalėdoms. Tikrai. Kasmet prisižadu sau, kad "jau šiemet tai tikrai nebus prieškalėdinės karštligės lakstant paskutinę minutę ir renkant dovanas". Ką čia ir slėpti, draugai ir artimieji vistiek žino visą tiesą. Ir net jei aš pradedu apie Kalėdas galvoti spalį, galų gale vistiek viską darau paskutinę akimirką. Nežinau, ar reikėtų kaltinti savo išsiblaškymą ar išrankumą, neapsisprendimą, ar dar kažką.
Šiemet dar kartą pasižadu. Rimtai. Susidarysiu sąrašą. Dovanų ir darbų. Ir savo norų. Ir dar savo gerų darbų sąrašą, kurį įteiksiu Kalėdų seniui, kad žinotų, jog labai nusipelniau nuostabios kalėdinės dovanos. Juokauju. Išties būtų protinga viską pasiruošti anksti, kad liktų laiko kalėdiniams kepiniams, sausainiams, saldainiams ir gerai nuotaikai. Būtų protinga... Nuskambėjo visai neEgliškai, I know.
Kad jau prakalbau apie apie Kalėdas, tai noriu pasidalinti ir užkandžiu, kvepiančiu Kalėdų laukimu, ankstyvų rudens vakarų jaukumu ir namais. Beje, labai tinkamas ir Kalėdų stalui. Kaip pikantiškas desertas ar paprastas užkandis. Skanu tiek karštas, tiek šaltas. Mane jam įkvėpė waleru iš "kokono", užsiminusi apie keptas kriaušes komentaruose po šiomis salotomis su karamelizuotomis karštomis kriaušėmis ir rokforu. Aš truputį paturbinau receptą pagal save ir gavosi štai kas. Neseniai atradau, kad "kokonas" šias kriaušes valgo štai taip. O mes valgome šitaip:
Skaniausios keptos kriaušės
Rudeninių kriaušių
Sūrio su mėlynuoju pelėsiu (tinka Roquefort, Gorgonzola, Stilton ir kt.)
Spanguolių ar bruknių džemo/uogienės
Spanguolių ar bruknių džemo/uogienės
Graikinių riešutų
Kriaušes perpjauti pusiau, išimti sėklalizdžius, šiek tiek išskobti. Į duobutes dėti po šaukštelį spanguolių džemo/uogienės, nemažą gabalėlį sūrio, graikinio riešuto puselę ir kepti iki 180C įkaitintoje orkaitėje, kol sūris išsilydo, o kriaušės suminkštėja (apie 20 min).
Skanaus!
19 komentarai (-ų):
tokias kriaušes valgant kiekviena diena Kalėdos, diena su trupinėliu stebuklo...
Egluže, nuotraukos tavo fantastiškos, įrašai - nuostabūs, o receptai - maži stebukliukai:_ pasiilgau tavęs....
Ech... Kepsim, kai grįšiu :)
mmmm, kaip pasakiškai atrodo:)
Šian tikrai šalta buvo, visa žemė iš po nakties pasidengusi baltai.. eidama iš turgaus net su pirštinėm sugebėjau atšalt rankas, jog beveik jų nebejaučiau.
šiandien pirmąkart šiais metais iš ryto gramdžiau apšalusius automobilio langus ir susimąsčiau apie grėsmingai artėjančią žiemą (tada tai jau tikrai bus kasdienybė taip iš ryto daryt). o dabar dar tik auksinis ruduo, atrodo.
kad ir kaip bebūtų, kažkaip su virpuliuku laukiu ir žiemos. Iš esmės greičiausiai vien dėl švenčių, Kūčių (man jos pati tradiciškiausia, gražiausia, paslaptingiausia, ir visokia kitokia -iausia šventė) ir Kalėdų. Jau žiūrinėju, ieškau kokių ypatingų receptų, kuo nustebinsiu visus. turbūt vien tas laukimas ir ruošimasis ko vertas :)
Egle Egle, tu stebuklinga,
man net kvepėti žvėrynu pradėjo taip štai perskaičius.
mano receptų kraitelėje irgi panašus skanumynas begulįs, bet kepyklospenki turbūt neišvys, nes nuotraukos tokios nekokios, kad oi!
ir dar man atrodo, kad mudvi abi praėjusiam gyvenime kokioj robinzono kruzo saloje atimėme paskutinį ananasą iš Sekmadienio (na turėjo juk ir toks būti!), kad jie taip nepalankiai mudviems nusiteikę - manasis eilinį kartą buvo merdig [vokiečių-prancūzų kalbų įtaka], tačiau jau net pripratau iš jų nieko nesitikėti.
nugi, super skaniai valgot "žaidimų aikštelėj" ;). laaaabai geras šitas recepčiux, net labai labai. nežinau, ar tiktų prie naujojo vyno lapkričio pradžioj, bet tas "beaujolais" ketvirtadienis yra dar viena proga padėsianti išgyventi iki Kalėdų, a'ne?....
Jurga, vakar tikrai buvo šalta. ir tai mane 'įkvėpė' šiandienos svarbiausiam pirkiniui, kuris bus šilta kepurė.
Tiesa pasakius, aš nežinau ar laukiu žiemos. Aš jos niekuomet nelaukiu. bet labai laukiu švenčių ir to prieššventinio jaudulio. tokio gero, kai galvojama ne apie save, o apie kitus (bent jau tikiuosi, kad daugelis taip galvoja).
Sakai, receptų. Jei rasi ką įdomaus ir labai labai skanaus, trauk į dienos šviesą. Mes irgi norim :)
jul, sekmadieniai lyg užkerėti. aš nežinau ką per juos veikti. man jie dažniausiai labai nepatinka. nesakau, kad visada, bet dažniausiai, tai jau tikrai.
E... man tik pasirodė ar planuoji likt dar pusmečiui?
Ginte, tai aišku, kad skaniai. Kai turi iš ko pavyzdį ir tokius receptus imt, tai kur jau nebus skanu :)
aš jau buvau pradėjus galvot neseniai, kur ir kaip čia reikės "beaujolais" atšvęst. Spėju, kad vyninių pridygusių kaip grybų po lietaus nesturmuosim (nebent kas labai įdomaus bus), o jaukiau namie pažymėsim. Su kompanija.
Labai jaukus įrašas... ir nuotaika ir savijauta kažkokia panaši, ruduo, linkėjimai;)
taip, egle, lieku (uz sveplavima atsiprasau - universiteto skaitykloje tunau). jei kada vaziuotumei i vakaru prancuzija - ar siaip belenkur sitoj didelej saly - duok zinia! susitikimai uzsieniuose kazkaip stebuklingiau skamba, zinoki.
Jetus, pamačius nuotraukas ir perskaičius numiriau ir dar ilgai neatsikelsiu, damn it, neturiu aš orkaitės, nu kodėėėėėėėėėėė!!!!!!!!
ariele, tai gražaus tau ir man rudens :) Linkėjimus priimu ir siunčiu tokius patšiltus ir tau.
jul, o tai ir kalėdom negrįši???
Juste, na jau... su tavo stebuklingom nuotraukom palyginus, čia yr niekas. Kaip gyveni?
Pagaliau matau nuotraukas! Labai jaukios! Isduok paslapti ka naudoji apsvietimui.. :))
Žiupsneli, tikrai nori sužinot paslaptį?? :) Natūralų apšvietimą. Daugiau jokių super duper neturiu. O norėčiau...
Rimtai? Del to tamsaus fono pagalvojau kad dirbtinis.. Bo as dabar sodo neturiu ir galvoju kaip cia ismokt namie fotografuot.. Buvau susigundziusi tokia mini studijele sulankstoma, bet per visus kraustymusis nebespejau iki ispardavimo pabaigos, o dabar esu skrudzas makdakas ir taupau kiekviena pensa :D Na bet kaip nors isivaziuosiu ir as bei netgi prie fotkinimo grisiu..
Egle, jau gailiuosi, kad uzsukau i "zaidimu aikstele"... nu nors verk, bet negalima man dabar pelesinio surio, o fotkes taip ir sako: valgyk mane, valgyk, juk zinai kaip skanu...
Žiupsneli, pastatau daiktą/objektą prie lango, vos užleidžiu žaliuzes, kad kambraip galas liktų tamsus, (gali dar sviesų permatomą audeklą ant lango užmest, kad šviesa kiek išsisklaidytų) ir fotkinu. Jau radau savo namie kampus, kur geriausios nuotraukos gaunasi :D
waleru, pati sugundei mane tomis kriaušėmis :) Dar ilgai liko beibio laukt (teisingai supratau, ar ne?). Nieko atsigriebsi paskui. Čia gi tik sūris. Didelio čia daikto.
ne ne, Eglut, net Kalėdoms - pirmiausia juk galvojau semestrą čia tepraleisti, tai būčiau lėktuvais karpiusi padanges kas savaitę (nes grįžtu kalėdoms - savaitei pusantros - o tada atgal į fra sesijai - vienai savaitei), o dabar norisi truputį pataupyti, kad jau be stipendijos antrą semestrą lieku.
musiau į mcdo eisiu. rimtai.
Rašyti komentarą