Prisimeni, kaip pakeldavai mane anksti anksti ryte, taip anksti, kai dar miegodavo visas miestas? Aprengdavai juodus kailinukus, vilnones mamos megztas kelnes, baltą mamos rankomis nuglostytą kepurę, apaudavai šiltus batus ir mes išeidavom. Dviese, žiemiškai šalto ryto tamsoje, skubėdavom Kalėdinių šviestuvų nutviekstomis gatvėmis, o aplink visas pasaulis spindėjo, žibėjo ir žėrėjo sniego dulkėmis. Aš ir anąvakar, tada kai pasnigo, pagalvojau, jog čia Sigutės pamotės išbarstyti pelenai taip blizga. Kerinti buvo pasaka. Ir yra. Jau seniai negirdėjau. O mano ranka ir dabar tvirtai įsikibusi į tavąją, nors šiandien žingsniuoju aš daug sparčiau ir tvirčiau.
Ir rogutes dar prisimenu. Medines, su atlošu - niekas daugiau tokių neturėjo. Pameni kaip vėžinai aplinkinėmis gatvėmis palei upelį prie namų? Kol sušalau ir nejaučiau skruostų. Aš pamenu, o tu?
O kaip sausio priešpaskutinę dieną ėjom žiūrėti brolio? Stovėjom abu už lango šaltam kieme ir mojavom mamai į trečią aukštą. Mes turėjom brolį! O paskui ir vėl - pro upelį, žėrinčias pusnis keliavom namo...
Ir priešpaskutinę žiemą pas močiutę kaime pamenu. Kūčių vakarą. Aguonomis siuvinėtą staltiesę, šieno kalnelį, aguonpienį, kūčiukus ir bandeles su kopūstais (regis, taip buvo. Mam?). Ir močiutės spanguolių kisielių. Dar ilgą, ilgą vakarą. Užpustytą. Kai tamsoje žiūrėdama į darželyje augančią sidabrinę eglę, laukiau kol prakalbės paršeliai močiutės tvarte. Aš tikėjau. Bet nesulaukiau. O daugiau tokių Kūčių nebuvo.
Nemėgstu žiemos. Tikrai. Siaubingai nemėgstu. Sniego, šalčio, kopūstinio apsirengimo (todėl tie, kas mane pažįsta, žino, kad aš taip ir nesirengiu. Doviliau, taip?), nušalusių kojų, rankų ir žandus kandančio speigo. Aš net neturiu šiltų rūbų. Bet kasmet kažkaip ištveriu. Apsipumpuruoja balandis žirginėliais, pražysta baltais žiedais, ir, regis, žiemos nė nebuvo. Aš kasmet laukiu ne Kalėdų, aš laukiu pavasario...
Bet širdį šildančių žieminių prisiminimų iš atminties ištrinti nevalia. Jie vieni gražiausių, ką turiu iš savo vaikystės. Kai šaltis nebuvo baisus, nors eidavau nepatenkinta ir suraukusi savo riestą nosį, aprengta vilnoniais megztiniais ir nuo kojų iki galvos apginkluota „amunicija“ kovai su šalčiais. Ir vistiek - žiemos aš nemėgstu.
Ir rogutes dar prisimenu. Medines, su atlošu - niekas daugiau tokių neturėjo. Pameni kaip vėžinai aplinkinėmis gatvėmis palei upelį prie namų? Kol sušalau ir nejaučiau skruostų. Aš pamenu, o tu?
O kaip sausio priešpaskutinę dieną ėjom žiūrėti brolio? Stovėjom abu už lango šaltam kieme ir mojavom mamai į trečią aukštą. Mes turėjom brolį! O paskui ir vėl - pro upelį, žėrinčias pusnis keliavom namo...
Ir priešpaskutinę žiemą pas močiutę kaime pamenu. Kūčių vakarą. Aguonomis siuvinėtą staltiesę, šieno kalnelį, aguonpienį, kūčiukus ir bandeles su kopūstais (regis, taip buvo. Mam?). Ir močiutės spanguolių kisielių. Dar ilgą, ilgą vakarą. Užpustytą. Kai tamsoje žiūrėdama į darželyje augančią sidabrinę eglę, laukiau kol prakalbės paršeliai močiutės tvarte. Aš tikėjau. Bet nesulaukiau. O daugiau tokių Kūčių nebuvo.
Nemėgstu žiemos. Tikrai. Siaubingai nemėgstu. Sniego, šalčio, kopūstinio apsirengimo (todėl tie, kas mane pažįsta, žino, kad aš taip ir nesirengiu. Doviliau, taip?), nušalusių kojų, rankų ir žandus kandančio speigo. Aš net neturiu šiltų rūbų. Bet kasmet kažkaip ištveriu. Apsipumpuruoja balandis žirginėliais, pražysta baltais žiedais, ir, regis, žiemos nė nebuvo. Aš kasmet laukiu ne Kalėdų, aš laukiu pavasario...
Bet širdį šildančių žieminių prisiminimų iš atminties ištrinti nevalia. Jie vieni gražiausių, ką turiu iš savo vaikystės. Kai šaltis nebuvo baisus, nors eidavau nepatenkinta ir suraukusi savo riestą nosį, aprengta vilnoniais megztiniais ir nuo kojų iki galvos apginkluota „amunicija“ kovai su šalčiais. Ir vistiek - žiemos aš nemėgstu.
---
Kepimą druskoje atradau praėjusią žiemą - žuvis, kepta druskos patale, buvo tobula. Tiek tobula, kad ją visą suvalgiau aš viena (nes niekam nerodžiau). Jei kuris jūsų į tokį kepimo būdą žiūri kreivai, rekomenduoju išbandyti. Žuvis prisigeria druskos tiek, kiek jai reikia (kaip ir sūdoma lašiša). Tikrai nebus per sūru. O pagardinus žolelėmis ir citrinos griežinėliais - rezultatas šviesmečiais pranoksta lūkesčius.
Ilgai kirbėjo mintis apie vištieną su druskos plutele ar daržoves. Tik vis pritrūkdavo laiko, galimybių, noro, ugnelės. Jau kurį laiką žadėjau kepti bulves druskoje. Prisiruošiau! Puikus garnyras, nereikalaujantis daug pastangų. Atrodantis žiemiškai, o skoniu grąžinantis į ilgus vasaros vakarus prie laužo ir anglyse keptas bulves. Truputis tikro sviesto ir kita, vasaros prie Dubysos, vaikystės pasaka sugrįžta.
Ilgai kirbėjo mintis apie vištieną su druskos plutele ar daržoves. Tik vis pritrūkdavo laiko, galimybių, noro, ugnelės. Jau kurį laiką žadėjau kepti bulves druskoje. Prisiruošiau! Puikus garnyras, nereikalaujantis daug pastangų. Atrodantis žiemiškai, o skoniu grąžinantis į ilgus vasaros vakarus prie laužo ir anglyse keptas bulves. Truputis tikro sviesto ir kita, vasaros prie Dubysos, vaikystės pasaka sugrįžta.
Kepimas druskoje ypatingas. Daržovės ar mėsa sugeria druskos tiek, kiek joms reikia. Išlieka sultingos ir išlaiko tikrąjį aromatą bei skonį. Jokio aliejaus, tūkstančio ir vieno prieskonio bei jokio vargo. Sakyčiau netgi labai pigus patiekalas, užkandis ar garnyras. Tačiau pigus nelygu prastas.
Fotografijoje aukščiau - bulvės prieš pašaunant į orkaitę, žemiau - jau iškepusios ir gardinamos tikru grietinėlės sviestu. Druska, kurią naudoju - mėnesio atradimas. Jūros druska „Marsel“ man patinka dėl dviejų priežasčių: galiu papildyti druskos malūnėlį ir yra natūrali Atlanto vandenyno druska (olandiška). Ir dar. Man patinka jos rupumas. Bet žinoma, kiekvienam savo. Tačiau, jei nuspręsite ruošti žuvį ar šias bulves, geriau rinkitės stambiakristalę, o ne smulkiąją druską.
Bulvės, keptos druskoje
mažų bulvyčių
rupios jūros/paprastos druskos
džiovintų rozmarinų arba čiobrelių
Romos kmynų (kumino)
kelių česnako skiltelių
Išties produktų kiekiai priklauso nuo turimos skardos dydžio ir valgytojų skaičiaus. Bulvių imti tiek, kiek suvalgysite ir kiek bus valgytojų. 4-5 žmonėms prireiks apie apytiksliai apie 2 kg (išties tai gal mažiau). O ir nebūtina sklidinai užberti bulves druska.
Į kepimo skardą plonu sluoksniu paberti druskos, sudėti bulves ir užberti druska. Tiek, kad druska jas beveik visiškai užklotų, tačiau jei įbersite šiek tiek mažiau, pavyzdžiui kaip aš, tikrai nenutiks nieko baisaus. Pabarstyti džiovintomis žolelėmis (puiku, jei turit šviežių), įsmeigti į druską kelias česnako skilteles, įberti porą žiupsnių kumino ir kepti 200°C orkaitėje apie 30 min.
Skanaus!
15 komentarai (-ų):
Oi, Egle, kokie gražūs prisiminimai. Žinai, mano močiutės paršeliai taip pat neprakalbo, o ir geriausias mūsų draugas Bobikas nieko niekada nepasakė, nors irgi labai laukėm ir kas 5 minutes kankindavome suaugusius „Jau?“ ir lėkdavome tikrinti :), o jie pykdavo, kad be kepurių ir kailinukų bėgiojame po lauką (-25C tikrai nejuokai), bet tame ir slypi Kalėdų galia, kad niekada nei vienas iš mūsų ne tik kad nesusirgo, bet net nesuslogavo.
Kepimas druskoje yra absoliuti fantastika! Pirmą taip iškeptą žuvį irgi pati viena suvalgiau ;) Kai kepiau antrą, K. pažiūrėjo į tą milžinišką druskos kalną ir pastukseno pirštu į kaktą. Po pietų ilgai atsiprašinėjo ;) Dabar, kai jo manymu darau kažką keistą, tik atsargiai paklausia „Čia bus, kaip su ta žuvimi?“ :D
O kurioj vietoj prie Dubysos vasaros prabėgo? Aš pati Seredžiuj užaugusi, smalsu pasidarė:)
šį kartą nieko negaliu rašyti - gumulas spaudžia gerklę... prisiminimai... jie tokie ryškūs tavo pasakojime ir mano atmintyje, kad žodių daugiau ir nebereikia. Čia viskas sutalpinta. Neapsakomai gera, kad jie gyvena tavo širdelėje. Kad ten telpam mes visi.
P.S. vakare kepsiu bulves druskos patale:)
Dautarte, aš taip vaikiškai šventai tikėjau, kad jie tikrai prakalbės. Deja ;)
Linksiu galva ir pritariu tau. Beprotiškai fantastiška! O taviškis juokingas, korektiškas :)
Agnuže, ilgą laiką tai mano vasaros mieste bėgo, nes aš niekur nepasilikdavau be tėvų :) O vėliau, likus tik močiutei iš tėčio pusės, po pusę vasaros praleisdavom Raseiniuose. Tai močiutė visaip kaip išmanydama mus linksmindavo ir kone kasdien važiuodavom keliolika kilometrų iki Dubysos :)
Mam, o tu tą gumulą išspjauk :) Tikrai :*
labai gražiai parašyta... nežinau ar pati turi vaikučių, bet žiemą kitaip pradedi vertinti jų turėdama - norisi, kad jų prsiminimai irgi būtų tokie gražūs. tada ir pati žiemuže pradedi džiaugtis, jos laukti...
o bulvės tai išvis fantastique. žavus paprastumas :)
egidija, merkiu akį ir tariu ačiū. Gal tu ir teisi, dėl kitokio žiemos vertinimo vaikams atsiradus, bet kol kas mūsų namie karaliauja tik katinas. Die, aš gi dar toookia jauna :D (beveik).
Paprastumas visuomet žavus. Taip?
Egle, su maniškiu linksma. Jis apie maisto gaminimą nieko neišmano, bet užtat didelis humoristas ir labai tolerantiškas mano eksperimentams :)
Grazu...kokie silti ir jaukus prisiminimai...
Man vienas ryskiausiu kaledu atsiminimu, kaip Kaledu ryta visi skubedami begdavom prie eglutes ieskoti dovanu ir ziureti ar senis suvalge musu paliktu sausainiu:)ir dabar, nors jau visi suauge darom ta pati, vien del graziu atsminimu ir grazios tradicijos... o kai paaugs mano sunus, darysim ta pati, kad ir jo galveleje liktu tie grazus atsiminimai apie kaledas ir buvima kartu, dalinimasi dovanomis ir dziaugsmu ta kaledu ryta...ta svente man turi kazkokio zavesio, paslaptingumo, noriu ji perduoti ir savo vaikams...
O bulves kepsiu sivakar, nes kaip tik turiu ir mazyciu bulvyciu ir druskos kilograma :)
Silvija.
Gražūs prisiminimai, Egle. Kaip visuomet tokie tikri, šilti ir nuoširdūs..
Druskoje niekuomet nieko nesu kepusi. Gal kvailas klausimas, bet ar neprisigeria maistas tos druskos per daug? :) Turbūt ne, antraip kas gi valgytų, pati ir atsakau :))
Raseiniuos ir aš giminių turiu, va :) Tik aš vasaras leisdavau Tytuvėnuos pas močiutės seserį name ant ežero kranto, vėliau, jai persikrausčius į Raseinius, užsukdavau vis rečiau... Gal užaugau, gal kitos priežastys, bet labai labai seniai bebuvau ten..
labai labai gražiai parašyta. ir - taip, paprastumas tikrai visuomet žavus :) džiugu skaityti tokius gražius rašinius...
Egle, o kur kasei mažas bulvytes?.. ;-)
Dėl druskos, tai esu su kepimu joje susidūrusi kai maniškis kepė vištą druskoje. BE jokių prieskonių ir marinatų, plika višta buvo ant jos padėta, ir gavosi nerealiai sultinga ir skani mėsa. Negalėjau patikėti!
Nu pasakiškai atrodo, žinok. Panašu, kad ten ne druska, o grūsti ledukai :) Ir briedžiukai labai faini :)
Gražus labai įrašas, toks jaukus, šiltas, nostalgiškas, bet liūdnas. Ir aš dažnai prisiminus vaikystę gailiuosi, kad neišnaudojau jos visokeriopai, kad neišpešiau visko: nuo tų snieguotų lapkričio vakarų iki pasivažinėjimo rogutėmis, kurias visada kažkas tempdavo kad ir 3 kilometrus.
Bet žinai, gal po kokių 10 metų lygiai taip pat žiūrėsime į dabartį ir galvosime, kad neišnaudojome to, ką turime šiandien. Todėl stengiuosi stumti prisiminimus šalin ir gyventi taip, kad po metų būtų ką prisiminti apie šias Kalėdas. Nors nebežinau ar kokia nors kita šventė galėtų nurungti vaikystės Kalėdas, kai Kalėdų Senelis suvalgydavo sausainius, perskaitydavo laiškus, o mažas pliušinis žaislas turbūt virpindavo širdį taip kaip pirmasis bučinys...
Įsijaučiau, sorry :>
Nu žinok, aš esu visiškai papirkta, nupirkta tavo druskoje kepimo idėja.
O ką dar, be bulvių iš daržovių taip būtų galima kepti?
Kepiau vakar karpį druskoje. Fantastiškai gavosi - citrinos, krapų, pipirų, prancūziškų žalumynų į vidų.
Egle, viskas atrodo nuostabiai.
Kaip kepti pvz.zuvi druskoje,kad ji nebutu aplipusi druska?.. bandziau kepti rajos sparna. pati mesyte gavosi liuxiskai tiesiog, taciau vietomis buvo prilipe druskos...hrr. Ar pries patiekiant viska nugramdyti,ar yra koks slaptas manevras, kaip su ta druska elgtis? Esu girdejusi,kad yra padaromas kaip druskos "ideklas" is druskos ir baltymu, iskepus maistui,jis tiesiog nudengiamas.
Rašyti komentarą