2009 m. gruodis 30 d., trečiadienis

Itališki lakštiniai su avinžirniais ir kaparėliais

Kasmet, grėsmingai artėjant Naujiesiems, aš noriu užmigti giliu žiemos miegu. Naujieji, ko gero, yra blogiausia šventė ever. Žinoma, po gimtadienio. Ir negaliu pasakyti kodėl. Bet manęs išties nedžiugina nei jų sutiktuvės, nei fejerverkai, nei šampano taurės (na, jos, tiesa, džiugina. Bet reikia pripažinti, kad tai - putojančio vyno taurės. Ne šampano. Ir tai vėl nebedžiugina). Ir nematau aš tame nieko magiško, paslaptingo ir subtilaus. Subtilumas dažniausia dingsta po kelių taurelių. Kiek save pamenu, Naujieji manęs niekada nežavėjo.

Net tada, kai būdama 8-erių stebėjau įvairiaspalvius fejerverkus sėdėdama 4 aukšte ant palangės, akims aprėpus visą tamsoje ir švieselėse apšviestą miestą, o pokšintys šampano kamščiai skraidė aplink.

Naujieji man kelia liūdesį. Tikrą ir nesumeluotą. Žemišką. Ir tikrai ne tą šviesų ir gerą liūdesį, kai šiek tiek liūdėti būna sveika. Kad ir šiemet. Užsikapstyčiau po pernykščiais lapais, jei tokių rasčiau, kad tik nereikėtų švęsti tos baisios „šventės“. Tūkstantis (gerai, gerai tik 23, iš kurių, ko gero, prisimenu mažiau nei 20) Naujųjų, kurie buvo nei šiokie, nei tokie. O šiemet. Šiemet išvis nebesuprantu kas vyksta. Bėgu lyg voverė rate. Be pabaigos. Be svajonių. Ir be pažadų (ačiūdie).

Įlįsčiau į giliausią ir tamsiausią spintos kampą, kad tik į galvą nebarbentų įkyrios egzistencinės mintys. darau? Kam darau? Kam to reikia? Ar to reikia man? Liūdžiu dėl darbuose paskendusių ir dingusių draugų, buvusių kolegų, laiko trūkumo, vis labiau augančio uždarumo, baksnojimo į laikrodį ir nuolat kartojamo „neturiu laiko“. Pasiilgstu svajonių ir užmigusio kūrybiškumo. Viskas, regis, ritasi tik žemyn ir žemyn, vis labiau įgaudamas pagreitį. Tačiau džiaugiuosi dėl ateities - šviesios, jaukios ir tokios, kokios noriu aš. O vizija - miglota. Aš pati nežinau, ko aš noriu. Tai ar yra čia ko džiaugtis?

Esu kokia esu - man reikia visko arba nieko. Ir aš pati esu didžiausias savo priešas. Bet toliau, jau viskas labai asmeniška.

Chickpea caper pasta min

Gailėtis nereikia. Ateis Naujieji ir vėl viskas bus gerai. Ta benuotaike nata ir įrašas visai nešventiškas - nei jokie ten pyragai, tortai, sausainiai ar pyragaičiai. Makaronai. Tikri itališki cappelli di angelo (liet. angelo plaukai), angeliškiems pietums, tarkim, po Naujųjų, kai norisi kažko sotaus, bet lengvo. Vegetariški, daržoviniai, Viduržemio jūra ir beprotiškai Italija alsuojantys, labai skanūs makaronai - that's what I call a good choice.

Itališki lakštiniai su avinžirniais ir kaparėliais
250 g makaronų
1 skardinės konservuotų avinžirnių
½ citrinos
4 v. š. tyro alyvuogių aliejaus
3 v. š. vandens, kuriame virė makaronai
2 v. š. kaparėlių
1 v. š. džiovintų čili pipipirų
100 g tarkuoto parmezano ar kito kietojo sūrio
druskos, pipirų
Makaronus išvirti pasūdytame vandenyje su lašeliu aliejaus. Apie 7-9 minutes, kad jie vis dar būtų al dente, tai yra nepervirę. Dubenyje sumaišyti pusės citrinos sultis ir nutarkuotą citrinos žievelę, įpilti aliejaus, suberti kaparėlius ir pagardinti džiovintais čili pipirais. Jei čili pipirų nėra, galite įlašinti kelis lašus aštraus padažo (hot sauce). Sumaišyti padažą su nusausintais avinžirniais. Išvirusius makaronus nusausinti, pasiliekant šiek tiek vandens, kuriame virė makaronai.
Sumaišyti makaronus su avinžirnių ir kaparėlių padažu, įmaišyti didžiąją dalį parmezano sūrio ir vandens, kuriamė virė makaronai. Pagal skonį pagardinti patiekalą pipirais ir druska, o patiekiant užbarstyti likusį sūrį.
Chickpea caper pasta

Skanaus!

---

Šiąnakt taip elegantiškai sninga...

P.S. Planuota metų apžvalga, pabėgo kartu su skubančiais praeiti metais.

Bookmark and Share Print Friendly and PDF

2009 m. gruodis 28 d., pirmadienis

Neištesėti Kalėdų pažadai ir šventinis gėrimas

Kai tingiai pramerkus akį suprantu, kad iš šiltos lovos ropštis dar nenoriu, o dar neprabudus mintyse sukasi nepadarytų darbų sąrašas, suprantu - Kalėdos jau čia pat. Miegai išsilaksto akimirksniu, skubiai keliuosi, bėgu į dušą, kol prausiuosi spėju užsnūsti darkart, išsivalau dantis rengiuosi išvirkščią megztinį (pastebiu tik po pusdienio) ir strimgalviais puolu prie darbų. Viena ranka traukiu juodraščius iš stalčių, ieškau kažkur nukištų amžinoje kompiuterio betvarkėje, kita - bandau virti kalėdinį gėrimą ir pabaigti formuoti šokoladinius saldainius su marcipano įdaru.

Prisiminusi, kad neturiu dovanų popieriaus, bėgte lekiu į parduotuvę. Grįžus dar spėju išplauti grindis ir nupūsti dulkes nuo komodos ir palangių. Mintyse vis dėliodama kryžiukus, pliusukus ir varneles prie jau padarytų darbų dar spėju save pagraužti už neištesėtus Kalėdų pažadus.

Kalėdų mugę, apie kurią svajojau porą mėnesių (ne tik, kad nesugebėjau priruošti kalno saldėsių, bet net nesugebėjau nueiti. Atgailauju labiausiai prieš save). Šokoladinį fabrikėlį. Kad jį kur tą šokoladą - taip greit pabalo, kad saldainiai, kurie išties buvo labai gražūs, liko nedovanotini. Tik broliui maišelį su marcipanais ir džiovintomis spanguolėmis bei pistacijų riešutais pririnkau. Ne dėl to, kad negražūs, bet žinojau, kad jis vienintelis džiaugsis mano teplionėmis. O iš idiliško šokolado fabriko liko tik šie paruošiamųjų darbų kadrai. Dabar jau neprisižadu, bet gal naujiesiems ir suraitysiu vieną kitą triufelį su lazdyno riešutais.

choco no 3

Pamiršau nepersivalgymo pažadą. Bet nieko negaliu padaryti - miltinius skrylius su maltų aguonų padažu aš valgau tik vieną vienintelį kartą metuose. Neniurzgėjimo pažadą. Ir dar tūkstančius neištesėtų pažadų.

Bet pasižadėjau pati sau. Dar kartą. Nieko nebežadėti. Tie, kas mane pažįsta, tikriausiai dabar juokiasi. Bent jau šypsosi tai tikrai. Bet aš jums sakau - jūs dar pamatysit!

Choco no 2

Ir nors Grinčas pavogė Kalėdinę nuotaiką, bet namų šiluma padovanojo Kalėdas. Tylias, ramias ir labai šlapias. Su kalnu nuostabiausių dovanų - šiemet jos visos ypatingos, lauktos ir, svarbiausia, labai apgalvotos. Dar kartą milijonai bučinių, apkabinimų ir padėkų už viską. Ačiū, mielieji. Dėkoju ir jums visiems, kurie čia užsuka ir skaito. Jūsų nuoširdūs linkėjimai gražesni už visą kalėdinį blizgesnį. Tikri ir mieli. Kalėdiški.

Ir kol mamos statytas meduolių namelis* laukia fotosesijos, o fotoaparato elementai kraunasi, dalinuosi neypatingu (tai nereiškia, kad prastu, tiesiog paprastu) ir dienos šviesos iki Kalėdų nespėjusiu išvysti receptu.

*Nameliai iškepti buvo net trys. Ir tokie galingi, gražūs ir įspūdingi. Anot mačiusių visus, gražiausias iškeliavo pirmas, aš spėjau tik pamatyti nuotraukas, antrasis pagal grožį iškeliavo iš namų, man nespėjus jo nufotografuoti, o trečiasis parkeliavo su manimi.

Kalėdinis gėrimas

1 l vandens
2 cm gabalėlio šviežio imbiero
2 cinamono lazdelių
6 kardamono ankščių
6 gvazdikėlių
1 l juodųjų serbentų sulčių (nesaldintų)
3 v. š. medaus (jei sultys rūgštokos)
50 g migdolų be odelės
50 g graikinių riešutų
100 g razinų
1 apelsino, nulupto ir supjaustyto riekelėmis

Puode užvirti vandenį su imbieru, cinamono lazdelėmis, kardamono ankštimis ir gvazdikėliais. Virti apie 15 minučių ir nukėlus nuo ugnies palikti šaldytuve kelioms valandoms atvėsti (geriausia pernakt, nes tada prieskoniai iškleidžia visą savo aromatą).

Sumaišyti juodųjų serbentų sultis su paruoštu vandens ir prieskonių mišiniu ir virti apie 30 minučių. Jei reikia įdėti medaus. Nukaisti, išimti prieskonius, sudėti smulkintus riešutus ir razinas bei riekelėmis pjaustytą apelsiną. Patiekti su pašildyta cinamono lazdele.

Kaledu gerimas

Skanaus!

Recepto šaltinis: Green Kitchen Stories.
Bookmark and Share Print Friendly and PDF

2009 m. gruodis 24 d., ketvirtadienis

Stebuklai

Per šiuos metus išmokau daug, o gyvenimas pasikeitė 180 laipsnių kampu.
Bet supratau viena - gerumas grįžta gerumu, o nuoširdumas ir tikėjimas daro pačius didžiausius stebuklus.

Linkiu, kad Kalėdų naktį aplankęs angelas, rastų vietą jūsų širdyje
Kad patikėti vykstančiais stebuklais būtų paprasta
O apšerkšnijusių langų piešiniuose jums šypsotųsi laimė.

Sveikinimas

Ačiū, kad esat.


Bookmark and Share Print Friendly and PDF

2009 m. gruodis 20 d., sekmadienis

Žiupsnelis darbo ir Kalėdų nuotaikos trupiniai

Pagaliau ir mes pasipuošėm eglę. Pagaliau, nes net tokiam daug laiko nereikalaujančiam darbui laiko radom tik šiandien. Papuošėm elegantiškais perlo ir aukso spalvos burbulais, dar trupučiu raudonų burbulų ir auksiniais rojaus obuoliukais. Kad kvepėtų Kalėdomis, bet jomis nekvepia. Prasiskynusi pro užgriuvusią darbų laviną, radau akimirką nupūsti dulkes nuo žaidimų aikštelės. Nors nelabai čia apdulkėję, tiesa?

Pavydžiai stebiu visus, kepančius meduolius, imbieru kvepiančiu meduolinius namelius, Kalėdų keksus ir pyragus, pilnus riešutų ir džiovintų vaisių, hipnotizuojančiai rankose voliojančius triufelius. Norėčiau ir aš įsilieti į kepinių maratoną, bet randu laiko tik pavartyti receptų knygas ir Kalėdų receptais margintus žurnalus. Praskrendu pro virtuvę, kaip ragana ant šluotos, greit ką nors sumiksuodama, pati pagrauždama kokį salotų lapą ar daržovę, dar sūrio gabalėlį ir toliau darbuojuosi.

Jei jau negaliu pasigirti skaniomis gėrybėmis, tai bent jau kukliai vieną iš didžiųjų darbų į dienos šviesą ištrauksiu. Tikiuosi dar neskaičiusiems pravers, o jei ir nepravers, gal bent jau bus įdomu. Be abejonės, straipsnis rašytas ir publikuotas CityOut.lt. Ir nors daug gaminantiems namuose, restoranai tikrai nėra ta vieta, į kurią dažna norėtųsi kelti koją, kviečiu pasidairyti po ateinančių metų restoranų tendencijas (šįkart be iliustracijų).

DSC_0634

---

Mados ir tam tikros kryptys egzistuoja ne tik mados, stiliaus, pirkinių, kelionių ar automobilių pasauliuose. Gastronomijos pasaulis kasmet taip pat kuria vienokias ar kitokias tendencijas, kurios arba prigyja kasdienybėje, arba ne. Nieko čia keisto: juk gero ir kokybiško maisto kultas žmoniją lydi nuo antikos laikų. O dabar vertinant kokybišką maistą ir restoranų kultūrai tapus kasdienio gyvenimo dalimi – susitikimų, pokalbių, pasimatymų, šventinių ir dalykinių pietų vieta – kasmet nubrėžiamos ir pristatomos tendencijos jau nieko nebestebina.

Kviečiame susipažinti su ateinančiais metais restoranų pasaulyje vyrausiančiomis tendencijomis. Atspirties taškas pirmiausia yra tai, jog po ekonominio sunkmečio atsigaunantys restoranai vėl atsigręžia į kokybę ir pagrindinį dėmesį skiria ne klientams pritraukto, o geram ir kokybiškam maistui.

Restoranai iš naujo atranda kokybiško maisto vertę ir tolsta nuo sąnaudų taupymo, kas buvo labai aktualu šiemet siekiant išsilaikyti verslo pasaulyje ir neprarasti bent ištikimiausių klientų. Taigi ypatingai geros kokybės produktai, klasikinės skonio kombinacijos ir autentiškas, šiek tiek senamadiškas maistas grįžta į restoranų virtuves.

Paprasta klasika

Ekonominio nuosmukio metu daugelis restoranų į šalį nustūmė novatoriškumą ir eksperimentus. Ir ką jie atrado? Ogi tai, kad paprastumas padeda parduoti. Prognozuojama, kad 2010 metais restoranų virėjai sutelks dėmesį į klasikinius derinius ir paprastus, grynus maisto produktus. Ir jei šiemet padidėjo greito ir pigaus maisto paklausa, ateinantys metai į meniu sugrąžins šiek tiek nostalgiškus, naminius, tačiau sveikesnius produktus, primenančius mamos virtuvę – sriubas, tradiciškai paruoštus kepsnius, pjausnius ir nesudėtingai paruošiamus desertus.

Paruošta restorane, skanu kaip namie

Vien tai, jog žmonės neturi laiko, nespėja ar nenori gaminti namie, dar nereiškia, kad jie nesidairo tikro naminio maisto kitur. Kitais metais dar ryškiau matysime tendenciją „pagaminta/iškepta/užauginta restorane“ nepraleidžiant progos tai paminėti ir meniu. Restorane kepta šviežia duona, sūriai, stiprieji gėrimai, alus, verdamas čia pat įkurtame nedideliame bravore, čia pat rūkytos dešros, remiantis slaptu restorano receptu marinuotos daržovės ir panašiai puikuosis meniu paryškintu šriftu. Grįžta „kaimiškas“, naminis stilius. Netobulos formos pica ar bulvių košė yra kaip tik tai, ko ieško naminio maisto išsiilgę klientai, o restoranui tai puiki galimybė pabrėžti savo išskirtinumą.

Dėmesys – mažiems kąsneliams

Seniai aišku, jog restoranuose žmonės daugiau laiko praleidžia šnekučiuodamiesi ir gurkšnodami vyną nei valgydami. Tad jie renkasi daugiau užkandžių ir užkandėlių – įvairių rūšių sūrio, marinuotų alyvuogių, vieno kąsnio sumuštinių ir panašiai. Tai, ką galima valgyti ne vienam, bet ir romantiško pasimatymo metu dviese ar susitikus šurmuliuojančiai draugų kompanijai. Nes dalijimasis tampa svarbus ir madingas. Dalintis maistu yra intymu ir asmeniška, valgymas iš vienos lėkštės – tai lyg taikos pypkės rūkymas, pasitikėjimo ir draugystės ritualas. Jei žmonėms to reikia, restoranai tai ir siūlo, tad nenustebkite meniu išvydę padidėjusį šaltųjų užkandžių pasirinkimą.

Šviežias maistas = užaugintas mūsų regione = rankų darbo = saugesnis = geresnis maistas

Pasaulinio garso restoranų konsultantų grupė „Baum & Whiteman“ kasmet sudaro ateinančių metų tendencijų dešimtuką. Kompanijos konsultantai pažymi, jog žmonių tikėjimas žodžiais „ekologiškas“ ir „natūralus“ pasąmonėje jau yra praskiestas maisto pramonės gigantų besaikiu, nepagrįstu ir dažnai apgaulingu šių žodžių vartojimu etiketėse. Tad manoma, jog restoranuose jie bus pakeisti žodžiais „šviežias“ ar „vietinis ir „rankų darbo“, teikiančiais saugumo ir pasitikėjimo jausmą. Valgydami žmonės nori būti tikri dėl to, ką gauna. Dėl šios priežasties sparčiai populiarėja ne tik ūkininkų turgeliai, solidarių gamintojų produktai, bet ir gausėja tokio maisto pasiūla restoranuose (pavyzdžiui, Vilniuje, Žvėryne, įsikūręs restoranas „Jalta“ turi net savo šiltnamį, kuriame augina daržoves, o visus maisto produktus perka griežtai tik iš vietos ūkininkų).

Paprasta tampa nepaprasta

Aukštos klasės restoranuose visame pasaulyje dar labiau išryškės tendencija įprastus ir kasdienius produktus bei patiekalus integruoti į aukštąją virtuvę ir suteikti jiems gurmanišką atspalvį. Pavyzdžiui, mėsainis su žasų kepenėlėmis, Iberijos ar serano kumpiu ir mėlynojo pelėsio sūriu, labai neįprastos formos kiaušinienė su juodaisiais trumais, raudonaisiais ikrais ir gintaro dulkėm ar gruzdintos bulvytės, gardintos tikruoju parmezanu ir trumų aliejumi. Tačiau vargu ar tai pamatysime gimtosios Lietuvos restoranuose, bet neatmetame galimybės, kad ir jie pasuks šia kryptimi, tik gal šiek tiek kukliau ir ne taip įmantriai.

Ar šios, kol kas ore sklandančios prognozės ir teorijos ateinančiais metais pasitviritins, ar ne, pamatysime jau netrukus. Taip pat, kaip ir tai, ar jos labai atsispindės lietuviškų restoranų kultūroje. Nors, reikia pripažinti, kad šiokios tokios užuomazgos jau ganėtinai ryškiai matomos ir mūsų restoranuose bei kitose viešojo maitinimo įstaigose. Ką gi, belieka laukti ir stebėti, o kitą savaitę kviečiame skaityti apie tai, kokios mados vyraus ne restoranų, bet valgytojų, tokių kaip jūs ir mes, pasaulyje.

Parengta remiantis užsienio spauda.

---

Tiesa, rytoj (12 21), meiliausias pasaulio katinas švenčia gimtadienį. Kad įrašas būtų spalvingesnis:

Tokį mažylį parsivežėm:...

DSC_0301

... taip augo...

DSC_0506

... augo ...

DSC_1113

... ir užaugo...

I'm watchin' ya

Su gimtadieniu, rainy :)
Bookmark and Share Print Friendly and PDF

2009 m. gruodis 17 d., ketvirtadienis

Miesto gatvėmis ateina žiema. Bulvės, keptos druskoje

Prisimeni, kaip pakeldavai mane anksti anksti ryte, taip anksti, kai dar miegodavo visas miestas? Aprengdavai juodus kailinukus, vilnones mamos megztas kelnes, baltą mamos rankomis nuglostytą kepurę, apaudavai šiltus batus ir mes išeidavom. Dviese, žiemiškai šalto ryto tamsoje, skubėdavom Kalėdinių šviestuvų nutviekstomis gatvėmis, o aplink visas pasaulis spindėjo, žibėjo ir žėrėjo sniego dulkėmis. Aš ir anąvakar, tada kai pasnigo, pagalvojau, jog čia Sigutės pamotės išbarstyti pelenai taip blizga. Kerinti buvo pasaka. Ir yra. Jau seniai negirdėjau. O mano ranka ir dabar tvirtai įsikibusi į tavąją, nors šiandien žingsniuoju aš daug sparčiau ir tvirčiau.

Ir rogutes dar prisimenu. Medines, su atlošu - niekas daugiau tokių neturėjo. Pameni kaip vėžinai aplinkinėmis gatvėmis palei upelį prie namų? Kol sušalau ir nejaučiau skruostų. Aš pamenu, o tu?

O kaip sausio priešpaskutinę dieną ėjom žiūrėti brolio? Stovėjom abu už lango šaltam kieme ir mojavom mamai į trečią aukštą. Mes turėjom brolį! O paskui ir vėl - pro upelį, žėrinčias pusnis keliavom namo...

Ir priešpaskutinę žiemą pas močiutę kaime pamenu. Kūčių vakarą. Aguonomis siuvinėtą staltiesę, šieno kalnelį, aguonpienį, kūčiukus ir bandeles su kopūstais (regis, taip buvo. Mam?). Ir močiutės spanguolių kisielių. Dar ilgą, ilgą vakarą. Užpustytą. Kai tamsoje žiūrėdama į darželyje augančią sidabrinę eglę, laukiau kol prakalbės paršeliai močiutės tvarte. Aš tikėjau. Bet nesulaukiau. O daugiau tokių Kūčių nebuvo.

elniukai

Nemėgstu žiemos. Tikrai. Siaubingai nemėgstu. Sniego, šalčio, kopūstinio apsirengimo (todėl tie, kas mane pažįsta, žino, kad aš taip ir nesirengiu. Doviliau, taip?), nušalusių kojų, rankų ir žandus kandančio speigo. Aš net neturiu šiltų rūbų. Bet kasmet kažkaip ištveriu. Apsipumpuruoja balandis žirginėliais, pražysta baltais žiedais, ir, regis, žiemos nė nebuvo. Aš kasmet laukiu ne Kalėdų, aš laukiu pavasario...

Bet širdį šildančių žieminių prisiminimų iš atminties ištrinti nevalia. Jie vieni gražiausių, ką turiu iš savo vaikystės. Kai šaltis nebuvo baisus, nors eidavau nepatenkinta ir suraukusi savo riestą nosį, aprengta vilnoniais megztiniais ir nuo kojų iki galvos apginkluota „amunicija“ kovai su šalčiais. Ir vistiek - žiemos aš nemėgstu.

---

Kepimą druskoje atradau praėjusią žiemą - žuvis, kepta druskos patale, buvo tobula. Tiek tobula, kad ją visą suvalgiau aš viena (nes niekam nerodžiau). Jei kuris jūsų į tokį kepimo būdą žiūri kreivai, rekomenduoju išbandyti. Žuvis prisigeria druskos tiek, kiek jai reikia (kaip ir sūdoma lašiša). Tikrai nebus per sūru. O pagardinus žolelėmis ir citrinos griežinėliais - rezultatas šviesmečiais pranoksta lūkesčius.

Ilgai kirbėjo mintis apie vištieną su druskos plutele ar daržoves. Tik vis pritrūkdavo laiko, galimybių, noro, ugnelės. Jau kurį laiką žadėjau kepti bulves druskoje. Prisiruošiau! Puikus garnyras, nereikalaujantis daug pastangų. Atrodantis žiemiškai, o skoniu grąžinantis į ilgus vasaros vakarus prie laužo ir anglyse keptas bulves. Truputis tikro sviesto ir kita, vasaros prie Dubysos, vaikystės pasaka sugrįžta.

Salt baked potatoes

Kepimas druskoje ypatingas. Daržovės ar mėsa sugeria druskos tiek, kiek joms reikia. Išlieka sultingos ir išlaiko tikrąjį aromatą bei skonį. Jokio aliejaus, tūkstančio ir vieno prieskonio bei jokio vargo. Sakyčiau netgi labai pigus patiekalas, užkandis ar garnyras. Tačiau pigus nelygu prastas.

Fotografijoje aukščiau - bulvės prieš pašaunant į orkaitę, žemiau - jau iškepusios ir gardinamos tikru grietinėlės sviestu. Druska, kurią naudoju - mėnesio atradimas. Jūros druska „Marsel“ man patinka dėl dviejų priežasčių: galiu papildyti druskos malūnėlį ir yra natūrali Atlanto vandenyno druska (olandiška). Ir dar. Man patinka jos rupumas. Bet žinoma, kiekvienam savo. Tačiau, jei nuspręsite ruošti žuvį ar šias bulves, geriau rinkitės stambiakristalę, o ne smulkiąją druską.

Salt baked potatoes col2

Bulvės, keptos druskoje

mažų bulvyčių
rupios jūros/paprastos druskos
džiovintų rozmarinų arba čiobrelių
Romos kmynų (kumino)
kelių česnako skiltelių

Išties produktų kiekiai priklauso nuo turimos skardos dydžio ir valgytojų skaičiaus. Bulvių imti tiek, kiek suvalgysite ir kiek bus valgytojų. 4-5 žmonėms prireiks apie apytiksliai apie 2 kg (išties tai gal mažiau). O ir nebūtina sklidinai užberti bulves druska.

Į kepimo skardą plonu sluoksniu paberti druskos, sudėti bulves ir užberti druska. Tiek, kad druska jas beveik visiškai užklotų, tačiau jei įbersite šiek tiek mažiau, pavyzdžiui kaip aš, tikrai nenutiks nieko baisaus. Pabarstyti džiovintomis žolelėmis (puiku, jei turit šviežių), įsmeigti į druską kelias česnako skilteles, įberti porą žiupsnių kumino ir kepti 200°C orkaitėje apie 30 min.

Salt baked potatoes

Skanaus!

Bookmark and Share Print Friendly and PDF

2009 m. gruodis 14 d., pirmadienis

Rytietiškos salotos su karšta vištiena

Nežinau kas čia kaltas ar mano taip mylimas ir mėgstamas Grinčas, ar žiemiškos jausenos trūkumas, bet mano Kalėdų nuotaiką ir jausmą kažkas tikrai pavogė. Tikrai. Negelbėjo net po audringai prasidėjusi savaitgalio aplankyta Rotušės aikštėje veikianti mugė, nei „Panoramos" kalėdinė mugė, Kalėdomis skambantis miestas ir netgi labai dailiai pasipuošęs „Ozas" (ten vykom tikrai ne Kalėdų dvasios pasisemti, bet turiu pripažinti, kad kažkas gerokai padirbėjo - dekoracijos nuostabios ir turtingos, visai ne kaip pagrindinė miesto eglė).

Ir eglutės dar nepuošėm. Žaisliukai tyliai dulka rūsyje kartu su miegančiomis lemputėmis. O ir poreikio, regis, pasipuošti nėra. Užtenka tos eglutės, kuri ištisą parą šviečia viename priešais esančio verslo centro ofise. Beveik kaip namie, beveik ranka pasiekiama. Ir vietos šiemet gerokai apmažėjo, mūsų nedideliame bute eglės vietoje atsirado komoda. Ir katinas atsirado, kurio žinant charakterį ir judrumą, eglė mūsų namie gal ir išvertų porą dienų. Geriausiu atveju.

Šiemet tikrai kažkaip keistai nelaukiu Kalėdų. Nesakau, kad nenoriu. Labai labai noriu. Ir dovanas jau esu suruošusi. Tačiau tik tam, kad vėliau nereikėtų bastytis po prekybos centrus ir alkūnėmis stumdyti tokius pat niekur nespėjančius užuomaršas. Juolab prieš šventes taip ir jaučiu, kad užgrius darbo lavina. Bet turiu pridurti, kad visos dovanos rinktos su meile ir labai seniai „nužiūrėtos“.

Ir receptų knygas jau seniai visas pervertus ir kulinarinių žurnalų krūvą. Neįkvepia. Užtat šiandien mūsų virtuvėje visai nekalėdinis ir nežiemiškas užkandis. Vienos mėgstamiausių mano salotų (kartojuosi, nes ko gero, kaskart rašydama apie salotas vis priduriu „vienos mėgstamiausių“, bet ką aš galiu padaryti, kad išties jas visas žiauriai mėgstu?). Nužiūrėtos „Mambo“ picerijoje, kodiniu pavadinimu rytietiškos salotos su vištiena ir sėkmingai pabandytos atkartoti bei ištobulinti. Na, gal ir ne visai tokios tokios pat, bet tikrai labai panašios.

Oriental chicken 1

Salotos, kurios puikiai tinka, kai reikia sunaudoti keptos vištienos ar kalakutienos likučius. Tam tiks bet kuri mėsinga paukščio dalis. Kartais pagudrauju - vieną pusę vištienos krūtinėlės slapčia atsidedu šioms salotoms. Bet, kaip jau ir sakiau, tinka ir bet kuri kita vištos dalis ar net ir šviežia vištos filė - šią reikėtų pabarstyti pipirais ir druska bei apkepti aliejuje. Jei mėgstate sultingesnę ir riebesnę mėsą, rinkitės vidinę vištienos filė. Ši dar ir pigesnė. Šįkart mūsų vištiena buvo kepta pagal Žiupsnelį Druskos ir lipnių šonkaulių receptą. Tik šonkaulius pakeičiau visa višta.

Salotos irgi tinka bet kokios, tiesiog aš labiausiai mėgstu Romainne. Svarbu, kad būtų traškios ir sultingos: minėtosios Romainne, ledkalnio (Iceberg), o kininis kopūstas irgi nepagadins reikalo, ir bent jau mintimis leis priartėti prie rytietiškumo.

Rytietiškos salotos su karšta vištiena

gūžės Romainne salotų
1 morkos
½ ilgavaisio agurko
1 vištos krūtinėlės
2 v. š. sojos padažo
1 v. š. balsamico acto
1 v. š. ryžių acto
1 - 1 ½ v. š. rudojo cukraus
sezamų aliejaus
sezamų sėklų
šviežiai maltų juodųjų pipirų
druskos

Salotas susmulkinti, smulkiomis juostelėmis supjaustyti morką ir agurką. Į lėkštę dėti salotas, sumaišytas smulkintas daržoves ir apšlakstyti skrudintų sezamo aliejumi. Vištieną taip pat susmulkinti, sudėti į puodą ir užpilti balsamico actą, ryžių actą, rudajį cukrų ir sojos padažą ir kaitinti ant nedidelės ugnies, kol padažas nugaruos perpus ir šiek tiek sutirštės. Mėsa dėti ant salotų, apibarstyti skrudintomis sezamo sėklomis (aš turėjau juodų ir baltų) bei šviežiai maltais pipirais. Jei pasirodys nepakankamai sūru, įberkite druskos.

oriental chicken 5

Skanaus!

Tiesa, visai pamiršau (ir jau kelintą kartą sėkmingai pamirštu). Labai džiaugiuosi, kad spaudote „Kalėdų stebuklo“ ženkliuką. Kartu mes vaikams nupirkome jau 4 lėles. Bet juk galime nupirkti ir dar daugiau, ar ne?

Antra, ką norėjau pasakyti, kad jau kuris laikas veikia žaidimų aikštelės draugų puslapis socialiniame tinkle „Facebook“. Labai neviešinau, nes laukiu atsinaujinimų, tačiau, kad jei jau sparčiai renkasi draugų būrelis, tai kodėl gi ir garsiai nepaskelbus? Gal dar kas norės prisijungti? Kodėl turėtumėte tai daryti? Tiesą pasakius, nežinau (šypt). Tačiau ten rasite ne tik žaidimų aikštelės naujienas, įdomias nuorodas, mano mėgstamus tinklaraščius, maisto fotrografus ir dar visokias smulkmenoas bei naujienas. Tad mielai kviečiu užsukti virtualiam puodeliui kavos ar pokalbiui. Žaidimų aikštelės draugai renkasi štai čia.
Bookmark and Share Print Friendly and PDF

2009 m. gruodis 10 d., ketvirtadienis

Saldi sniego pasaka. Zefyrai (Marshmallows)

.

Ir bėgsim palydėti rausvėjančios saulės,

Kaip voratinkly įstrigusios tarp pilkų miesto bažnyčių bokštų,
besileidžiančios į baltą purų sniegą

Ir gersim avietėm kvepiančią arbatą
Stebėdamos kaip žibintų šviesoje šokdamos paskutinį savo Vienos valsą suka snaigės

Ir klausysim kaip gieda angelai
Pritardami sau krištoliniais varpeliais

Mamyte, būk gera, pasek man dar kartą pasaką...
...apie žiemą


- 2004-
marshmallows

Kadaise aš rašiau. Daug. O dabar tik sklaidau užrašytų prisiminimų lapus. Ir dūsauju... Lyg spalvoti kaleidoskopo stikliukai skrieja, sukasi, keičiasi vaizdai kitoje pusėje stiklo, o gelstantis popierius nebyliai saugo rašalo nėrinius. Regis, dabar taip ir nesugebėčiau.

Rašau ir dabar. Tik kitaip. Visaip, bet kitaip. O tam anam, kitokiam ir senam rašymui reikia... Ilgesio, laukimo, nerimo, jaudulio ir trupučio liūdesio. Balto kaip akinantis sniegas, kai žiūrėdama prieš saulę net prisimerkiu. Šviesaus, tyro ir ilgesingo. Niekada netikėjau, kad taip pasakysiu, tačiau kūrybai reikia bent truputėlio kančios. Laimė nedovanoja taurumo. Tikriausiai todėl jau daugiau nei ketveri metai nerašau. Nes radau savo laimę.

***

Išties į prisiminimus mane pastūmėjo keli į mano gyvenimą virtualiai sugrįžę žmonės. Iš tų anų laikų, kuomet visi rašėme dienoraščius Bangoje. Ir ačiū jiems už tai. Nes iš naujo atradau senąją save. Į prisiminimus grįžti gera. Trumpam.

Ir taip. Šis tinklaraštis yra asmeniškas. Netgi labai. Tokia ir buvo ir pirminė idėja, nuo kurios kartais nukrypstu - mano vidinis „aš“, mano kasdienybė, jausmai, mintys, troškimai persipynę su mano išoriniu gyvenimu - virtuve ir fotografija. Jaučiu, kad kartais „nubuitiškėju“, net ir pati to nenorėdama, bet negali gi žmogus atsiriboti nuo kasdienybės ir nuolat jaustis pakylėtas. Taip nebūna. O būti idiliškai banali bei saldi aš nenoriu. Aš noriu kažką pasakyti. Sau, tau, jums. Kažką, kas liktų nors vieno skaitančiojo širdyje. Kas priverstų sustoti, pagalvoti, o galbūt net ir nusišypsoti. Šis tinklaraštis - ne tik apie virtuvę ir skanų maistą.

Todėl ir įrašai mano „kepykloje“ nekepami konvejeriu. Todėl čia ne tik receptų perspausdinimo kampelis ir nuotrauka. Ir čia viskas turi savo istoriją. Kvepiančią. Garuojančią. Alsuojančią manim ir mūsų virtuve. Ir net jei nebūtų nė vieno skaitytojo, aš rašyčiau. Nes rašyti pradėjau sau, galvodama suderinti savo vidinio „aš“ stygas. Siekdama suderinti neįmanomą su įmanomu. Ir patikėkit, tai yra įmanoma. Viskas yra įmanoma, jei labai nori. O svajonės pildosi, tik tada, kai labai trokšti.

***

Naminius zefyrus (angl. marshmallows) troškau išbandyti seniai. Tik patingėdavau arba receptai pasirodydavo netinkami. Radusi receptą pas Arūnę, tikrai pasišoviau gaminti, tik mano turėtos pipirmėčių ledinukų lazdelės (pirktos prie 3 metus), buvo padabintos ne tik raudona, bet ir žalia spalva. Nenorėdama kad zefyrai atrodytų šiek tiek keistai pilki, aprimau ir vėl ieškojau recepto (mat kalėdinių lazdelių dar nebuvo prekyboj). Radau! Pasiraitojau rankoves ir ėmiausi darbo. Norintiems išbandyti, reikės šiek tiek kantrybės ir papildom dviejų rankų, kurios galėtų pagelbėti proceso metu. Na nebent turite žavųjį „Kitchen Aid“ ar „Kenwood“ ar kitą stabiliai stovintį maišytuvą. Aš tokio neturiu, bet turiu šalia tą, kuris neša laimę ir gali pagelbėti.

marshmallows collage min

Zefyrai (Marshmallows)

240 ml šalto vandens
21 g/3 v.š. želatinos
400 g cukraus
240 g kukurūzų/cukraus sirupo
¼ a. š. druskos
2 a. š. vanilės esencijos
cukraus pudros zefyrų apvoliojimui

Želatiną užpilti 120 ml vandens ir palikti 15 minučių išbrinkti. Tuo tarpu puode sumaišyti cukrų, kukurūzų ar cukraus sirupą, druską ir likusi 120 ml vandens ir kaitinti ant vidutinės ugnies, kol cukrus ištirps, o masė užvirs. Masei užvirus, virti, kol temperatūra pasieks 115°C, tai užtruks apie 10 minučių (termometro aš neturėjau, tad ir viriau kaip nurodyta 10 minučių). Nukelti puodą nuo ugnies ir pilti į dubenį su išbrinkusia želatina (čia ir prireikė papildomų rankų, mat pilant sirupą, reikia nuolat maišyti masę įjungus maišytuvą).

Masę maišyti nuolat, padidinus greitį, kol ši patrigubės. Tai užtruks apie 10 minučių. Formą, į kurią pilsite masę, ištepti aliejumi ar sviestu ir gausiai pabarstyti persijota cukraus pudra. Šonus ir dugną. Supilti zefyrų masę ir palikite maždaug 12 valandų (geriausia pernakt), kad masė sustingtų.

Sustingus, atsargiai išimti zefyrinę masę iš formos. Pjaustyti kvadratėliais ar išspausti įvairias formeles sausainių formomis.

Vieną porciją maišiau trumpiau, kitą ilgiau (nes neradau dubens į kurį viskas tilptų). Zefyrai iš trumpiau maišytos masės buvo minkštesni, puresni ir lipnesni. Maišyti ilgiau - standesni, minkšti, bet ne tokie purūs.

***

Klydau. Padariau nemažai klaidų, tad kitą kartą tikiuosi jie bus skanesni. Tačiau jei laikysitės tikrojo aprašytojo recepto, skoniu neturėtumėt nusivilti. Ką padariau blogai? Neištepiau formos šonų riebalais ir nepabarsčiau cukraus pudra - prikibo. Cukraus pudros nepersijojau - ši sušoko gabalėliais ir zefyrų dugnas, tiesą sakant, neatrodė labai išvaizdžiai. Įpyliau aviečių sirupo. Norėjau rausvų zefyrų. Tačiau sirupas buvo toks nelabai koks, ir zefyrai atsiduoda kažkokia sintetika. Žodžiu, nepilkit sirupo į šiuos zefyrus.

marshmallow

Skanaus!

Recepto šaltinis: Joy of Baking

Mam, žinai, šis trumpas vaizdelis viršuje, man pats gražiausias, kokį tik esu kada parašiusi...

Bookmark and Share Print Friendly and PDF

2009 m. gruodis 8 d., antradienis

Kalėdų dovanoms: kulinarinės knygos

Turiu prisipažinti. Esu priklausoma nuo kulinarinių knygų. Kitaip tariant, esu receptų knygų vergė. Žinoma, kad aklai nešluoju knygynų lentynų ir neperku visų ten esančių leidinių. Aš renkuosi, kruopščiai ir ilgai. Vartau, kilnoju, išeinu, galvoju, kartais sugrįžtu, kartais ne. Jei knyga man labai labai reikalinga - perku. Tačiau stengiuosi neįsisiautėti, kad šis pomėgis netaptų nevaldomas. Dar nieko nesakiau brangiausiajam, bet išties aš po truputį pildau savo knygų lentyną, kuri tikiuosi užaugs iki tikrai didelės ir vertingos kolekcijos. Taip, brangusis, kolekcijos ;)

Ir nors dažniausiai šias knygas tik vartau ir grožiuosi iliustracijomis, aš joms vistiek negaliu atsispirti. Neseniai mano kulinarinių knygų lentynai netyčia pasipildžius keliomis knygomis, nusprendžiau, kad reikia padaryti ir Kalėdoms tinkamų dovanoti knygų apžvalgą/sąrašą. Tokiems kaip aš, negalintiems be kulinarinių knygų arba tokiems, kuriems šios knygos padėtų žengti pirmuosius nedrąsius žingsnius virtuvėje. Tiesa, ir nors mane šiandien aplenkė Julės „mylimasis ir būsimas sutuoktinis“ David'as Lebovitz'as, tačiau jo knygų sąrašas - angliškas, na o mes pasistengsim apibėgti kai ką tinkamo dovanoti lietuvių kalba.

Ir nors šiandien netyčia užklydus į knygyną, nuo naujų ir senų knygų gausos pradėjo raibuliuoti akyse. Visas apžvelgti, kažin ar verta, bet keletą - būtinai.

Linas Samėnas „Virtuvės knyga“
Linas Samėnas
Leidėjų nuotrauka.

Nuo šios knygos pradedu pirmiausia, nes ji pirmoji pasiekė mano namus. „Virtuvės knygą“ sudaro 8 skyriai pagal produktų grupes: vaisiai, daržovės, pieno produktai ir kiaušiniai, sūriai, mėsa, žuvis, bakalėja, alkoholiniai gėrimai, kiekviename jų – po 10 receptų, nuo paprastų ir greitai paruošiamų iki sudėtingesnių, kuriems reikia skirti daugiau laiko“, - rašoma Liną pristančios „Iki“ prekybos centro pranešime spaudai. O taip... Daug kam kliūna „Iki“ logotipas, puošiantis kas antrą knygos puslapį, bet geriau ne dairytis į pakampes, o į receptus, kurie, turiu pripažinti, tikrai nėra kasdieniai.

Man asmeniškai visai patiko tai, kad greta kiekvieno recepto yra pateikiami Lino patarimai, gaminimo laikas, kalorijų ir maistinių medžiagų kiekis (na, čia tiems besirūpinantiems svoriu, dietomis ir subalansuota mityba). Skyriaus pradžioje taip pat pažerta patarimų (nemažai jų žinomi, tačiau atskleista ir daugiau virtuvės paslapčių), o kai kurie net vaizdžiai iliustruoti.

Bendras įspūdis? Knyga graži, elegantiška ir stilinga. Gražios, labai estetiškos fotografijos (ovacijos fotografui). O bet tačiau... Receptai, mano asmenine nuomone, visiškai nepritaikyti kasdienai, o „aukštasis pilotažas“ neįkandamas eiliniam virtuvės pradinukui. Knyga labiau skirta savaitgalio ar šventiniams pasilepinimams, dalis ingredientų randami netgi ne visose „Iki“ parduotuvėse (maniškėje - tikrai ne). Tad jei norite kad žmogus gavęs šią dovaną, naudotų ją kasdien, turėčiau jus nuliūdinti iš karto pasakydama, kad taip tikrai nebus.

Kaina: 49,90 Lt

Nomeda Marčėnaitė. „Virtuvės užrašai“

Nomeda T1
Knygos „Virtuvės užrašai" iliustracija. Leidyklos
„Obuolys" nuotr.

TV laidų vedėjos, menininkės ir populiarios visuomenės virtuve kvepianti kulinarijos receptų knyga „Virtuvės užrašai“. Nomeda kviečia skaitytojus kyštelėti nosį į savo virtuvę – paprastą, tačiau pilną kasdienės magijos. Kaip knygos pratarmėje rašo pati menininkė „Iš tikrųjų ši knyga ne apie maisto gaminimą. Nedrįsčiau rimtai kalbėti apie tai, kuo užsiimu mėgėjiškai – kaip ir daugybė šeimas maitinančių mamų. Tiesiog noriu pasikalbėti: apie drąsą gyventi, kūrybingumą (ir virtuvėje!), mokymąsi džiaugtis viskuo, kas neliūdina. Na, ir žinoma, pasikaišiusi sijoną šiek tiek pabarškinti puodais“.

Išties, knyga tokia... na... su „polėkiu“. Labai spalvinga, bet labai suasmeninta. Ir ieškantiems tik nuogų receptų ir technologijų bei patarimų visiškai nerekomenduotina. Nežinau, ar ryžčiausi pirkti, jei nebūčiau jos atsitiktinai gavusi. Ko gero, ne. Bet džiaugčiausi (ir džiaugiuosi), jei gaučiau dovanų (nes beveik taip ir nutiko). Beje, Nomedos knygą galite laimėti čia.

Kaina: apie 60 Lt.

Beata Nicholson. „Beatos virtuvė“

beata.indd
„Beatos virtuvės“ viršelis. Nuotrauka iš B. Nicholson tinklaraščio

Žurnalistės, dviejų vaikų mamos nuoširdžiosios ir linksmosios Beatos Nicholson kulinarinių receptų ir pamąstymų knyga. Daugiau nei 300 puslapiuose slepiasi per 100 receptų iš Beatos virtuvės. Nors knyga neseniai pasirodė knygynuose, regis, ruošiantis Kalėdoms, ji bus viena iš populiariausių dovanų ne tik kulinarinių tinklaračių autorių tarpe, bet ir visų nors keik besisukiojančių virtuvėje. Tad jei esate prisiekę Beatos gerbėjai ar norite nudžiuginti savo artimuosius „Beatos receptais“, nesnauskite ir skubėkite ją įsigyti.

Varčiau. Knyga spalvota ir graži, patiks visiems, kam patinka Beata ir jos charizma bei šypsena. Ryškios ir spalvotos fotografijos. Paprasti, nesudėtingi ir šeimyniški receptai. Žodžiu, gabalėlis Beatos tinklaraščio, atspausdintas popieriuje.

Ir dar. Visose fotografijose Beata pasipuošusi mano draugės auskarais. Dėl to, išties įdomu buvo knygą vartyti. O jei kam nors prireiks dovanų ne knygos, bet aksesuarų, mielai pasidalinsiu Dovilės konktaktais.

Kaina: apie 55 Lt.

Nežinau, ar todėl, kad mano lentynoje jau stovi Lino Samėno ir Nomedos knygos (darbas mane greitai visai išlepins) ar dėl kažkokių kitų priežasčių, šios knygos asmeniškai aš kol kas įsigyti nesiruošiu. Na, nebent kas nors labai norėtų pradžiuginti mane Kalėdų proga ;)

Tiesą pasakius, nei Lino, nei Nomedos, nei Beatos knygos manęs labai nesužavėjo. Visos trys - labai skirtingos. Visos trys - atėjusios su viena banga. Jei nežinote kurią rinktis, mano patarimas būtų toks: ieškantiems rafinuotumo ir kasdienės ar savaitgaliais kuriamos prabangos - verta rinktis Lino knygą, ieškantiems paprastų, šeimyninių ir sočių (jau kartojuosi) receptų - Beatos knyga bus kaip tik, na o, norintys savo sielą sušildyti šiltomis istorijomis ir jomis paremtais receptais, verta rinktis Nomedos knygą-dienoraštį. Tiesa, Beatos ir Nomedos knygos turi šiek tiek panašumų, tad jei reikia išsirinkti vieną, ko gero pasirinkimą nulems asmeniškumai.

Le Cordon Bleu. „Šokoladas“ (vertė Elžbieta Monkevič)

cb_sokoladas_w50mm
Le Cordon Bleu. „Šokoladas". Leidyklos „Festart" nuotr.

Kokios Kalėdos be saldumynų ir, žinoma, be šokolado? Vienos žinomiausių pasaulyje kulinarijos mokyklų „Le Cordon Bleu“ meistrų šokoladiniai šedevrai tikrai verti nuodėmės. Rafinuotas tortas „Opera“, kreminė šokoladų suflė, šokoladiniai ledai šokoladiniuose krepšeliuose, trijų šokoladų simfonija – šokolado čia tiek daug, kiek jūs nė nesapnavote. O jei pasiseks, gal dovanos gavėjas Kalėdų proga jus palepins kalėdiniu šokoladiniu vyniotiniu. Paprasti receptai, kurių rezultatas – tikri kulinarijos šedevrai.

Knygutę irgi turiu savo lentynoje (ačiū, Elžbieta), ruošiuosi panaudoti Kalėdoms, keletą receptų jau senai esu nusižiūrėjusi. Bet ši dovana - tik tikriems šokoladomanams.

Knygos kaina: 28-30 Lt.

Kas nors iš
Jamie Oliverio „trilogijos“

jamie_italija
Iš leidyklos "Alma Littera" archyvo.

„Gaminame su Oliveriu“, „Mano Italija“ ar „Laimingos virtuvės dienoraštis“ patiks visiems J. Oliverio gerbėjams. Žinoma, jei jie dar neturi šių knygų ir labai apie jas svajoja. Sutinku, taisyklių laužytoju vadinamas Jamie yra tikras virtuvės stabukas, dievukas ir šiaip žvaigždukas ne tik ūkanotoje Britanijoje, bet ir Lietuvoje. Tačiau, tegul nesupyksta visi Jamie fanai, man jis nepatinka. Nepatinka ir tiek. „Nurašau“ tai asmeninėms antipatijoms ir sakau, kad dėl to ir jo knygų bei receptų atžvilgiu aš nesu pakankamai objektyvi.

Turiu tik „Laimingos virtuvės dienoraštį“. Pati prašiau pernai Kalėdoms ir gavau dovanų (ačiū brangiausiam ir vieninteliam broliui už dovaną). Norėjau turėti. Ir turiu. Bet kitų jau nebenoriu. Deja, receptai nevisiškai pritaikyti lietuviškų parduotuvių pasiūlai (o ko norėti, jei knyga verstinė?), tačiau, reikia pripažinti gardūs. Žinoma, jei ten siūlomą riebalų kiekį gerokai sumažinu.

Labai panašaus tipo ir Gordon'o Ramsay „Gaminti gali visi!“ bei Julijos Visockajos „Valgome namie“ knygos. Žinoma, nelyginu Gordono su Jamie, pirmasis man kur kas įdomesnis, tačiau jo knyga įspūdžio nepaliko. Na, o Julijos knyga... Irgi paliko 0 emocijų širdyje.

Knygų kaina: nuo 85 Lt iki 95 Lt.

Vincenta Zavadska „Lietuvos virėja“

Lietuve vireja
Iš leidyklos "Baltos lankos" archyvo.

Tiesa, šios knygos savo rankose dar neturėjau ir nevarčiau. Tačiau išties labai jos laukiu. Kodėl? Knygos anotacijoje rašoma: „1854 m. Vilniuje pirmą kartą išleistas patiekalų žinynas „Lietuvos virėja" yra nuostabi XIX a. Lietuvos ir Lenkijos kulinarijos enciklopedija ir vadovėlis. Vėliau jis buvo daug kartų perleistas, o negalintys nusipirkti stengdavosi bent persirašyti keletą receptų, nes patiekalų išradingumu „Lietuvos virėja" buvo neprilygstama. Prieš šimtą metų lenkų ir lietuvių gurmanai buvo gerai susipažinę su europietiškos virtuvės tradicijomis ir taip puikiai jas pritaikę, kad kiekvienas, susidomėjęs kulinarija, neliks abejingas šiai knygai.“.

Ką gi, žinant, kaip aš mėgstu vartyti senąją mamos „Didžiąją virėją“, kaip man patinką istoriją turinčios knygos, nieko nuostabaus, kad ši knyga atsidurs mano virtuvėje. Žinoma, tik po to, kai aš ją gerai perversiu ir apžiūrėsiu iš visų pusių. Nors rašoma, kad knygynuose ji turėjo pasirodyti gruodžio pradžioje, aš jos dar nemačiau...

Nijolė Marcinkevičienė. „Metai už stalo“

metai už stalo
Nijolė Marcinkevičienė. „Metai už stalo“. Leidyklos „Baltos lankos“ nuotr.

Na, ir galiausiai, mano manymu knyga, skirta rimtiems valgytojams ir virtuvės žinovams. bei mėgėjams. „Metus už stalo“ dovanokite tiems, kurie gerbia ir domisi praėjusių laikų sezonine lietuvių virtuve bei mitybos tradicijoms. Dovanokite tiems, kurie trokšta pagilinti savo kulinarines žinias ir prisiminti, kaip kvepia bulviniai močiučių kukuliai kaime. Tai „teisinga“ knyga, skirta naudoti, o ne pasigrožėti ir rinkti dulkes lentynoje. Joje nerasite šūsnies spalvotų, apetitą audrinančių fotografijų, tačiau čia daug puikių, kiekvienam metų laikui pritaikytų ir nesudėtingų receptų.

Asmeniškai man šiuo metu ši knyga yra nr. 1, kurią norėčiau turėti. Gaila neteko sudalyvauti Vyganto organizuotame susitikime su knygos autore, bet ši knyga tikiuosi greitai atkeliaus ir į mano namus.

Kaina: 65-70 Lt. Įsigyti galite „Baltų lankų knygyne“ arba elektroninėje šio knygyno parduotuvėje, taip pat daugelyje kitų šalies knygynų.

Gerard Depardieu „Gurmano užrašai“

Gerard Depardieu
Knygos „Gurmano knyga" viršelis. Leidyklos „Obuolys" nuotr.

Šios knygos vartyti dar neteko. Tiesą pasakius, net ir knygynuose neteko užtikti, nors turiu prisipažinti pastaruoju metu užbėgu itin retai. Ir ši yra viena tų knygų, kurios reikėtų laukti, juk visi žino, koks gurmanas ir pasisukioti virtuvėje mėgstantis tipas yra Gerard Depardieu.

Knyga, bendraujant per trečiuosius asmenis, leidėjai sakė, kad bus fantastiška knyga (kita vertus, leidėjai visada taip sako, tad tikėti reikia atsargiai). Skaitant minimalias pateiktas ištraukas, susidarė įspūdis, kad receptai nors ir gurmaniški, rafinuoti, bet „traukia“ į vyrišką skonį - o kaip kitaip paaiškint garbanotosios cikorijos salotas su spirgučiais? Ir, jei knygoje didžioji dauguma receptų tokie, kokie pateikti ištraukoje - knyga greičiausiai dulkės lentynose, bent jau kol Lietuvos prekybos centruose nebus omarų, sraigių ir kaštainių. O ir Gerardo pamėgtoji aviena pas mus ne centus kainuoja. Žodžiu - knyga skirta labiau inspiracijoms ir įkvėpimams nei realiam panaudojimui.

Kaina: apie 65 Lt

Ir dar!!! Jei likote sužavėti filmo „Julie ir Julia“, galiu išduoti paslaptį, kad „Panoramoje“ esančio „Pegaso“ knygyne saugiai tupi du Julios Child „Mastering the Ar of French Cooking“. Deja, tik plonais viršeliais. Kaina: 72 Lt su centais.

Tokie štai mano pamąstymai. O kokią knygą labiausiai norėtumėte gauti jūs? Ir ką siūlytumėte pasirinkti dovanai? Gal turite dar kokią dėmesio vertą knygą? Feel free to comment.

Įrašo tekstas iš dalies paremtas mano straipsniu, rašytu CityOut.lt tinklalapiui.
Bookmark and Share Print Friendly and PDF

2009 m. gruodis 5 d., šeštadienis

Purūs bananų ir kokosų blynai

Pavargstu nuo jausmo, kai noriu būti mažiausiai penkiose vietose vienu metu, bet... negaliu. Noriu tiek daug, o spėju tiek mažai. Norėčiau, kad para turėtų kokias 48 val. per parą, kad spėčiau įgyvendinti viską, viską ką esu sugalvojusi... O dabar: kaupiasi neatsakyti laiškai, neatrašyti komentarai (pasižadu rytoj atsakyti į visus skaitytojams kilusius klausimus ir linkėjimus), spaudžia darbų terminai, o aš esu svečiuose-namuose ir... negaliu atsipalaiduoti. Negaliu mėgautis savaitgaliu, negaliu kepti žieminių meduolių, negaliu įkristi į minkštą sofą ir tiesiog juoktis, būti, kalbėti... Džiaugtis tais, kurie mane supa. O noriu, be galo noriu.

Skubėjimas mane išvargina, o nekokybiškai atlikti darbai tik gadina nuotaiką. Nemėgstu skubėti. Aš noriu mėgautis procesu ir džiaugtis rezultatu. Kartais tam tiesiog nelieka laiko. Bet kol kas yra taip, kaip yra.

Užtat galiu pasidžiaugti, kad šiandien mano rankinėje atsidūrė beveik 1,5 kg šokolado. Juodojo, baltojo ir pieniškojo. Kas iš to išeis - dar pamatysim. Santa's little workshop is about to open. Aš netgi turiu fantastiškiausią Santa's little helper pašonėje.

O sekmadienio pusryčiams siūlau pačius nuostabiausius blynelius. Tikrai. Puriausi gyvenime blynai. Be miltų ir be pieno, o skonis... Minkšti, purūs ir tirpstantys burnoje. kvepiantys bananais, kokosu ir šokoladu. Įsivaizduojat?

Banana collage min

Purūs bananų ir kokosų blynai

3 bananai
4 kiaušiniai
100 g kokoso drožlių
70 g šokolado
kokosų arba kito augalinio aliejaus

Bananus gerai sutrinti šakute, lengvai išplakti kiaušinius. Dubenyje paruošti tešlą: sumaišyti kiaušinius, sutrintus bananus, kokoso drožles ir šokolado gabalėlius. Keptuvėje įkaitinti nedidelį kiekį aliejaus ir kepti blynus kaip įprastai (po 2 min iš kiekvienos pusės).

Norintys šiek tiek įvairovės ar lengvesnio skonio blynų šokoladą gali keisti sauja šaldytų mėlynių ir žiupsneliu cinamono.

Banana pancakesmax

Skanaus!

Bookmark and Share Print Friendly and PDF

2009 m. gruodis 1 d., antradienis

Melionių imbiero glotnutis

Nežinau, kaip jūsų, bet mano kalendorius šiandien rodo lygiai gruodžio 1 d. Įsivaizduojat?!?! Gruodžio!!! Tai arba nereiškia nieko, arba reiškia, kad artėja Kalėdos. Mačiau viename forume moterys jau kepa Kalėdinius meduolius, dekoruoja, sudarinėja Kūčių ir Kalėdų stalo meniu, kepa kalėdinius pudingus, džiovintų vaisių pyragus ir t.t. BriTastyArt'o irgi jau kuris laikas skaičiuoja kalėdinį countdown'ą, Asta Saulėtos virtuvės - taip pat.

Ir nors aš pati, dalį kalėdinių dovanų jau turiu, Kalėdomis man nė nekvepia. Kalėdiniais kepiniais irgi. Todėl kai šiandien darbo reikalais „į eterį“ iškeliavo cinamono ritinėlių pyragas, pritaikytas kalėdinių kvapų išsiilgusioms nosims, namie, pusryčiai pakvipo tropikais.

lime

Iš tiesų, tai čia toks priverstinis receptas, iš galvos. Ir iš reikalo. Jau atrodė, kad vaisių dubenyje kelias dienas stovėjęs melionas, labai neelegantiškai keliaus į (khm khm...). reikėjo kažkaip gelbėti. Iš šaldytuvo išrtaukiau nežinia kiek laiko irgi neelegantiškai pragulėjusią žaliąją citriną (laimą), dar du paskutinius kivi vaisius (irgi nebeįveikėm), gabalą imbiero ir gavosi puikus antigripinis ir pilnas vitamino C glotnutis (smoothie).

Nors receptas, keitėsi kelis kartus jį bedarant - vis atsirasdavo „ką dar reikia sunaudoti“ - gavosi tikrai labai skanus gėrimas. Drąsiai rekomenduoju, jei pvz. pas jus irgi mėtosi pusė meliono.

smoothie1

Melionių imbiero glotnutis

pusė meliono
1 žalioji citrina
2 kivi vaisiai
gabalėlis imbiero
rudojo cukraus

Vaisius ir imbierą nulupti, sudėti į trintuvę, užpilti limetos sultis, pagal skonį įberti rudojo cukraus ir sutrinti.

Išgerti ir grįžti prie darbo.

melon ginger smoothie1

Skanaus!

Ir jei išties kas nors galėtų atpūsti man kalėdinio jausmo, malonėkit, a? Labai prašau.

Bookmark and Share Print Friendly and PDF