Dovanos ir geri, nuostabūs žmonės.

Laukiančius įspėju - recepto šįkart nebus. Tiesiog, nespėju. Net mano K. šiandien per plauką neliko be vakarienės, negana to, kad laukė už durų be raktų geras dvi valandas, kol aš „Rojaus sode“ mėgavausi gintarine arbata. Laimei, šaldytuve radom vakar dienos likučių. Žinoma, prizo už tokius „gerus darbus“ niekas nedovanoja. Bet už kitus, geresnius, kartais atsilygina ir labai dosniai.

Taigi, grįžtu prie esmės. Jau sakiau, kad kulinarinės knygos mano silpnybė? Regis, minėjau. Ne kartą. Taip pat ne kartą, visiems aiškinau, kad noriu įsigyti šią, sezonine mityba pagrįstą, senųjų lietuvių kulinarinių receptų „Knygą metai už stalo“. Tokiems skaitiniams jaučiu silpnybę. Pasvajojau, padūsavau ir įrašiau į 2010 m. pirkinių sąrašo kažkelintą vietą. Ir galit įsivaizduoti KAIP man ant kaktos išlipo akys, kai prieš pat Kalėdas savo el. pašto dėžutėje aptikau laišką, kuriame viena miela (kaip vėliau teko ir gyvai tuo įsitikinti) dama tiesiog nusprendė man šią knygą padovanoti. ???. Įsivaizduojat? Griuvau nuo kėdės, šokau iš laimės ir dar tris dienas vaikščiojau su šypsena veide. Aš tikrai negalėjau patikėti, kad visai nepažįstamas žmogus, galėtų norėti man padovanoti dovaną. Man? Neįtikėtina. Ir ne bet kokią, o limited edition. Va taip va va.

Taigi, nušuoliavusi į sutartą vietą sutartu laiku pasiimti savo dovanos, gavau malonią progą paplepėti su gerąja mano Kalėdų fėja. Ir... Nepatikėsit. Gavau dar vieną dovaną - „Lietuvos virėją". Knygą, kurios taip pat labai laukiau ir, kuri taip pat puikavosi „kažkada įsigysiu“ sąraše. Iš laimės taip išskridau ant sparnų, kad net pamiršau atnešusi dežėlę vienų skaniausių saldainių. Nemandagi aš dama. Grįžau ir lauktuves grąžinau. Nors tiek. Taigi, dabar abi knygos didžiausias mano džiaugsmas - kas vakarą vartomos prieš miegą, kai neskaitau A. Bourdaino „Virtuvės slaptai“, kurią man irgi be progos padovanojo brangusis K. Ačiū visiems dovanotojams.



Dar nematėte „Lietuvos virėjos“ ? Keista. Jei man atleisit, pasinaudosiu tarnybine padėtimi - teko apžvelgti šią knygą, tad aš su malonumu apžvalgą patalpinsiu ir čia. Nes. Man, asmeniškai - ši knyga yra nuostabi. Tikrai. Žinoma, mūsų nuomonės gali nesutapti, bet manęs niekas niekada neįtikins, kad ji - nieko verta. Todėl aš noriu, kad apie ją sužinotų tie, kam jos tikrai reikia. O egzempliorių nėra daug - tik 2000 vnt. Taigi:

---

„Lietuvos virėja“ – kitokia kulinarinė knyga

Knygynų lentynose pasirodęs gruodžio pabaigoje šiandien patiekalų žinynas „Lietuvos virėja“ atsidūrė mūsų rankose. Pirmą kartą jis buvo išleistas 1854 metais. Knygos, vadinamos XIX amžiaus Lietuvos ir Lenkijos kulinarijos enciklopedija bei vadovėliu, leidimas buvo pakartotas ne vieną kartą ir, pasak dabartinių leidėjų, neišgalintys nusipirkti stengdavosi bent persirašyti kelis receptus. Mes prieš savo akis turime keturioliktąjį – peržiūrėtą, pataisytą ir papildytą – „Lietuvos virėjos“ leidimą. Jis buvo atspausdintas 1938 metais, o dabar išleistas pakartotinai.

Vincenta Zavadska – gerai to meto šalies aukštuomenei ir kultūriniame gyvenime besisukusiems pažįstama dama, priklausiusi gerai žinomai šeimai. Mėgstanti sukiotis virtuvėje ir ruošti pietus šeimynai autorė išleido knygą. Joje „svarbiausi ir aiškiausi savo pačios patirtimi patikrinti receptai – skanių, įmantrių, pigių, paprastų, įvairių patiekalų, tiek mėsiškų, tiek ir pasninko bei pyragų, saldumynų, ledų, kremų, želių, uogienių ir desertinių skanėstų, taip pat įvairių vaistinių uždarų, konservų ir retesnių gardumynų. Knygos pradžioje pateikiami tikslūs stalo dengimo nurodymai“, – rašė V. Zavadska.



Kulinarinė kelionė po daugiau nei pusantro šimto metų Lietuvos virtuvę prasideda nuo viršelio. Švelniai pilkšvo atspalvio knyga ir ryškiai raudonomis blizgiomis raidėmis įspaustas pavadinimas, kieti, bet neblizgantys viršeliai ir senoviška iliustracija – knyga atrodo solidžiai ir prašmatniai. Gal šviesi viršelio spalva kiek nepraktiška – juk knygos skirtos tam, kad jas naudotume virtuvėje, kur taškosi riebalai ir bet kada gali nukristi plaktos grietinėlės lašas, bet, ko gero, leidėjai nusprendė, kad grožis ir išvaizda svarbiau nei praktiškumas.

Beveik 500 puslapių, atspaustų ant pieno spalvos, storoko popieriaus. Dailus receptų apipavidalinimas ir gerai bei aiškiai sumaketuota puslapių struktūra. Regis, apgalvota viskas: nuo šrifto iki aiškaus recepto pateikimo. Bendras vaizdas – akiai malonus. Ieškantys dailių, šiuolaikiškų fotografijų, turės nusivilti – jų čia tiesiog nėra. Nė vienos. Tačiau yra kelios iliustracijos, perspausdintos iš beveik prieš 100 metų išleistos „Lietuvos virėjos“ – ir tai tik vienas žuvies pateikimo būdus iliustruojantis paveikslėlis bei jautienos ar avienos skerdienos dalys. Bet iliustracijos – tikros ir tai paperka. Jokio pataikavimo šiuolaikiniam vartotojui. O pageidaujantys savo virtuvėje surengti anų laikų kulinarinę puotą, turės pasitelkti savo fantaziją.



Knygoje daugiau nei 1 000 receptų, suskirstytų į 21 skyrių:

• 1 skyrius – sriubos (karštos mėsiškos, karštos sviestinės ir pasninko, saldžiosios vyno ir uogų, šaltos)
• 2 skyrius – įvairūs priedai prie sriubų
• 3 skyrius – padažai
• 4 skyrius – daržovės (ir įvairūs garnyrai prie daržovių)
• 5 skyrius – mėsos patiekalai (jautiena, veršiena, aviena, kiauliena, žvėriena)
• 6 skyrius – įvairių naminių ir laukinių paukščių paruošimas virti ir kepti
• 7 skyrius – įvairios žuvys
• 8 skyrius – paštetai (įvairios tešlos rūšys pyragėliams, įvairūs paštetai, pyragėliai, rusiški pyragėliai)
• 9 skyrius – šaltieji mėsiški ir žuvų patiekalai
• 10 skyrius – pudingai, plikyti miltiniai desertai, skanumynai
• 11 skyrius – kiaušinių patiekalai, grybai, lietiniai ir įvairūs keptuvėje kepti pyragėliai
• 12 skyrius – dešros, koldūnai, košės, makaronai, lakštiniai, vyniotiniai ir kita
• 13 skyrius – vafliai, pertepti vafliai, svieste arba riebaluose kepti pyragėliai, rusiški blynai, kukuliai ir kita
• 14 skyrius – konditeriniai gaminiai: pyragai ir desertiniai pyragaičiai bei pyragai, skirti šokolado, kavos, arbatos ir pan. stalui
• 15 skyrius – mieliniai pyragai
• 16 skyrius – ledai, šaldyti kavos desertai, želė, zefyrai, prancūziški kavos desertai, šaldyti putėsiai, kompotai, kisieliai ir kiti pieniški desertai
• 17 skyrius – uogienės, drebučiai, džemai, sirupai, džiovintos citrusų žievelės, šerbetai
• 18 skyrius – marcipanai, meduoliai, saldainiai, tirštos uogienės, konservai žiemai
• 19 skyrius – marinuotos salotos ir įvairūs gydomieji receptai
• 20 skyrius – įvairūs naminiai gėrimai
• 21 skyrius - duona

Priedas keturioliktajam leidimui:

• 1. Salotos ir šalti užkandžiai
• 2. Karšti užkandžiai
• 3. Miltiniai patiekalai

Žvelgiant į turinį galima pamanyti, kad anų laikų virtuvė buvo kone vieni desertai. Taip, jie sudaro beveik pusę visos knygos, tačiau patys saldėsių receptai išties įdomūs ir, mano manymu, verti pabandymo. O ir mėsiškų patiekalų čia tikrai apstu. Pasigedome tik vegetariškų, daržovių patiekalų pasiūlos. Suprantame, knygos neperrašysi ir nors dalis patiekalų pritaikyti pasninko valgiams, tačiau daržovių patiekalų galėtų būti ir daugiau.



Kokie gi tie receptai? Žinant šiandieninio vartotojo norą ir poreikį turėti viską tiesiog „padėta ant lėkštutės“, taip pat ir puikias fotografijas bei ypač nuoseklius receptus, ir vėl sakome, kad toks vartotojas, paėmęs šią knygą į rankas, turės nusivilti. Tačiau tie, kurie nėra naujokai virtuvėje ir frazės „žiupsnelis druskos“ ar „pagal skonį“ jiems neatrodo lyg iš kosmoso, tikrai neturėtų išsigąsti. Didžioji dalis receptų – labai paprasti ir nesudėtingi. Dar didesnė dalis – seniai pamiršti, mums jau negirdėti ir dar neatrasti skonių lobynai. Vienas kitas receptas pareikalaus ir didesnių produktų sąnaudų ar kokio retesnio patiekalo komponento, kaip antai aukšliagrybių ar jaučio smegenų, tačiau dauguma jų – paprasti, vidutiniškai susidedantys iš 5-9 ingredientų, įskaičiuojant druską ar pipirus. Gaminimo instrukcijos trumpos ir aiškios, o skaitant atrodo, kad gera namų šeimininkė jas tiesiog perduoda „iš lūpų į lūpas“.

Vartant gelsvo, neblizgaus popieriaus lapus, nori to ar ne, nejučiomis nusikeli į XIX amžiaus antros pusės tuometinio šalies elito kviestinius pietus, kur patiekiamas keptas gaidys su kadagių padažu, ir damų popietės arbatėles ragaujant gaivius žemuogių putėsius ar šeimyniškus savaitgalio pusryčius, kurių metu duona užtepama ančiuvių ar silkių sviestu ai mėgaujamasi saldžiu Vienos omletu su uogiene.

Sutinku, egzotikos net ir šiandieniniams gurmanams – knygoje apstu. Gal ir negaminsime vėžių sviesto, ančiuvių pašteto kiaukutuose ar patiekalų, kurių sudėtyje – retieji aukšliagrybiai. Kiškienos sūris pusryčiams irgi skamba labai nekasdieniškai ir šiandienos skubančiam žmogui, nežinančiam iš kur tą kiškį gauti, receptas iš praeities nelabai skiriasi nuo haute cuisine restorano meniu. Tačiau tokių ypatingų receptų – ne tiek ir daug. Vyrauja paprasti, kasdieniai, iš prieinamų produktų pagaminami patiekalai, o didžiosios dalies valgių savikaina tikrai nebus kosminė.



Mano manymu, knygą verta įsigyti tiems, kurie tikrai domisi kulinarija. Joje jie atras šį tą naujo, negirdėto, tačiau išties seno ir užmiršto. Taip pat tiems, kurie žavisi praėjusiais laikmečiais. Ir net jei ši knyga dulkės jūsų lentynoje, ją turėti verta. Esu įsitikinusi, kad jūsų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams bus įdomu bent pavartyti knygą, kurioje sudėti receptai iš XIX amžiaus Lietuvos aukštuomenės namų virtuvės.

Pabaigai puikiai knygą iliustruojanti Vaclavo Odyneco citata iš knygos pratarmės, rašytos dar 1984 metais. „Studijuoti „Lietuvos virėją“ ir atsisakyti ligšiolinių savo įpročių nepatariu bandančioms sulieknėti merginoms ir moterims, tiems, kurie laikosi dietos, perkarusiems teisuoliams, susiraukusiems, kepenų iškankintiems ligoniams, pesimistams iš prigimties; šia knyga kviečiu pasinaudoti darbščias namų šeimininkes, tvarkingas „gaspadines“, žvalius ūkininkus, tikrus medžiotojus, gerus pasakotojus!“ Apetitas kyla beskaitant?

Pirkti, jei domitės ir žavitės senąja virtuve, mėgstate istoriją, kolekcionuojate kulinarines knygas ir, žinoma, nebijote kulinarinių iššūkių.

Nepirkti, jei mėgstate knygas, iliustruotas gražiomis fotografijomis, vadovaujatės ypač tiksliais žingsnis-po-žingsnio receptų nurodymais ir jūsų nedomina senosios kulinarijos istorija bei paveldas.

Specialiai CityOut.lt - Eglė Aleksandravičiūtė

---

Dar kartą nuoširdžiai pasikartosiu - jei mylite maistą ir domitės senąją virtuve, skubėkite į knygynus, kol knyga dar yra. Vėliau galite likti it musę kandę, o kada knyga bus pakartotinai išleista, kas čia žino? Aš drąsiai sakau, kad rekomenduoju. O žaidimų aikštelėje receptų iš abiejų knygų tikrai bus.

P.S. Pažadu, receptų atžvilgiu pasitaisyti. Pažadu. Labai labai labai siaubingai pažadu.