Tobulasis. Drėgnas ir sunkus morkų pyragas.

Anądien į automobilio stiklus plieskiant skaisčiai kovo saulei, o katinui tyliai murkiant ant kelių, stebėdama pakelėje besikeičiančius vaizdus, tyliai su pagalvojau: „kokia keista būtybė vis dėlto yra žmogus - nori tiek daug, o užtenka tiek mažai“.  

Ir tada man pasidarė baugu, kad mano galvoje dažnai netelpa visos mano svajonės, jau nekalbu kas nutiktų, jei bandyčiau joms suteikti prioritetus. Jos tiesiog nesurikiuojamos, jų - šimtai, tūkstančiai. Ir jos lenkia viena kitą, skubėdamos kuo greičiau išzyzti man ausis, kol aš pasimetu toje svajonių betvarkėje ir bandau jas išjungti. Baugu, nes nežinau nuo ko pradėti jas įgyvendinti. Man baugu, nes aš išties nežinau, ko noriu ir man baugu, nes aš noriu visko iškart. Čia ir dabar.

Ir dar kartais aš norėčiau, kad mane kas nors išmokytų gyventi. O iki tol, daviau sau pažadą. Pasikeisti. Išmokti mėgautis kiekviena minute, ištiesti rankas laimei ir nemindžiukuoti atsisakant gyvenimo bei jo malonumų. Užteks. Kad ir kas benutiktų, tikiuosi, kad neprapulsiu.

Ilgasis savaitgalis buvo kupinas akimirkų virtuvėje: skanusis rūkytų skumbrių paštetas surado dar 3 nuolatinius gerbėjus, namai kvepėjo kepenėlių paštetu su lašu brendžio ir levandomis (reveransai už įkvėpimą Ievai), netaisyklingais ir grubiais, neišvaizdžiais, suimprovizuotais bet labai gardžiais parmezano krekeriais ir... visai netikėtai iš naujo atrastu morkų pyragu.

Šis pyragas - vienas pirmųjų, mano keptų pyragų prieš... bandau suskaičiuoti... regis, 8-eris metus., kai dar tik  bandžiau  nedrąsiai susidraugauti su virtuve. Receptas rastas sėdint kirpyklos kėdėje, neaiškiame ir jau tada gerokai aptrintame žurnaliūkštyje apie žoleles ir sveikatą (iki šiol nesuprantu kaip jis atsidūrė kirpykloje), paskubomis įrašytas į seną mamos užrašų knygelę, vieną kartą iškeptas ir paslaptingai dingęs... Bet nepamirštas. Ooo.. man atrodė, kad to pyrago skonio aš niekada neužmiršiu - šlapias ir minkštas, tirpstantis burnoje ir toks tikras tikras. Pirmasis morkų pyragas kurį ragavau, bet vėliau jam neprilygo nė vienas panašus kepinys.

Kaip aš karštligiškai ieškojau tos knygelės. Mama jau keliolika kartų buvo mane patikinusi, jog jos seniai nebėra. Ir jos tikrai nebuvo. Aš išverčiau visus namus aukštyn kojom jos ieškodama. Nebuvo. Bet šį savaitgalį, kai aš porą savaičių ir vėl nesustojau galvoti apie tą morkų pyragą, kai ieškojau bent kažko panašaus internete ir kai vis dar tikėjau, kad ta knygutė su paskubomis įrašytu receptu, kažkur yra namuose. Tada, pravėrusi namų komodos dureles, pačioje matomiausioje vietoje aš radau Juos: knygelę su joje vis dar saugomu receptu. Tarp išplyšusių lapų draikėsi ir tas, dėl kurio aš tiek kankinausi ir ieškojau.

Ir nors šįkart į pyragą žvelgiau kitomis akimis, su kitokia meile, kvepiančia prisiminimais ir nostalgija, nors  pasikeičiau tik aš, jo skonis irgi buvo kitoks. Nė kiek neprastesnis. Tikras ir sodrus, tirpstantis burnoje ir grąžinantis tuos kelis metus atgal, kai šiltais vasaros vakarais virtuvėje gerdavau nežinia kelintą puodelį arbatos, o vakarėjančiai saulei nurausvinus skaidrų ir tyrą vasaros dangų namai kvepėdavo pyragais ir mano draugystės su virtuve pradžia. 

Negaliu garantuoti, kad dar kam nors patiks šis kepinys, greičiausiai čia kaltas mano ir pyrago asmeninis meilės romanas. Galiu pasakyti tik tiek: jis - sunkus, šlapias, minkštas, nepurus, saldokas ir labai labai morkinis. Tikras tikras morkų pyragas. Tikriems morkų mylėtojams.

Morkų pyragas aka. Morkūnas

2 st. tarkuotų morkų

1 st. cukraus

1,5 st. miltų

0,5 st. alyvuogių aliejaus

1 a. š. kepimo miltelių

Smulkiai sutarkuotas morkas (tam puikiai tinka bulvių tarkavimo mašina) sumaišyti su cukrumi ir palikti 1 val., kad cukrus ištirptų. Įmaišyti miltus, kepimo miltelius ir aliejų, gerai išsukti iki vientisos masės, supilti į kepimo popieriumi išklotą skardą ir pašauti 40 minučių į iki 180C įkaitintą orkaitę arba kol iškeps (mums kepė gerokai ilgiau, bet vis dėl tos senutės orkaitės).

Mano pastabos: vietoj baltojo cukraus rinktis rudąjį. Galima gardinti vaniliniu cukrumi, įvairiausiais riešutais (manyčiau, kad labiausiai čia tinka migdolai, lazdyno ir graikiniai riešutai) arba džiovintomis spanguolėmis, kaip šįkart padarėme mes.

Carrot Cake

2 cups carrots, finely grated
1 cup sugar
1.5 cup all-purpose flour
0.5 cup olive oil
1 tsp baking powder


Preheat oven to 350 degrees F (180 degrees C).

Mix finely grated carrots with sugar and leave for 1 hour until the sugar dissolves.  Mix in flour, baking powder and olive oil, make a good twist and pour the whole mass into the baking pan lined with a sheet of baking paper

Bake for 40 minutes or until the cake is done.


My notes: Instead of white sugar choose brown. You can  add vanilla sugar, a wide range of nuts (in my opinion, most suitable for this cake are almonds, hazelnuts and walnuts). Also you can use dried dried cranberries, as we did this time.