„Riverside“. Skanus vaizdas į Nerį

Mėgstu su draugėmis iki balso netekimo pliurpti vyninėse ar susitikus pietų metu išgerti didžiuuuulį puodelį pieniškos kavos. Labai mėgstu. Tačiau restoranuose lankytis tenka retai. Sakyčiau, netgi labai retai. O restoranus aš taip pat labai mėgstu.

Kaip šiandien atsimenu, kai mama puošdavo mane suknele ir visi trys (tada dar tik trys) eidavom šventinių pietų į pėsčiųjų bulvare veikusią legendinę „Baltiją“. Apvalintais laiptais lipdama į antrąjį aukštą, kur veikė restoranas, įsivaizduodavau esanti maža princesė. Ką ten princesė, visa rūmų karalienė. Tiesa, labai jau sovietiniai tie mano rūmai buvo: pilkomis sienomis ir raudonomis nailoninėmis užuolaidomis, bet vis tiek jaučiausi esanti aukštuomenės dama.

Apvalūs stalai, baltos krakmolytos staltiesės ir milijonas valandų, laukiant „kada gi pagaliau atneš valgyti?“ Tokia buvo mano pirmoji pažintis su restoranais. Dar pamenu Raseiniuose veikusį, restoraną, kur aukštas pareigas ėjo tėčio pusseserė ir niekada nepamiršiu Palangos „Mėtos“, kur brolis taip ilgai laukęs savo vakarinės blynelių porcijos, ėmė ir užmigo... lėkštėje. Veidu į blynelius ir grietinę. Visiems buvo labai smagu.

Tuos restoranus aš prisimenu su nostalgija. Ir kai praėjusią savaitę sulaukiau Arūnės kvietimo apsilankyti „Riverside“ restorane ir paragauti šio bei to iš naujojo meniu, aš nedvejodama sutikau. Juk sakiau, restoranai man patinka. Iš dalies darbo (jau sakiau, kad dievinu savo darbą?), iš dalies asmeniniais reikalais, apniukusią ir vėjuotą antradienio popietę atsidūriau greta beveik žydinčių sakurų veikiančiame „Riverside“.

Keturių žvaigždučių viešbutyje įsikūręs restoranas pasitinka dideliais langais, šviesiomis salėmis ir vaizdu į Nerį. „Riverside“ lankiausi pirmą kartą. Ir tikrai žinau, kad ne paskutinį. Jaukiai beplepėdamos apie darbą ir pomėgius, apie maistą ir fotografiją ir gurkšnodamos arbatą bei kavą ir kalbėdamos apie nuo gegužės  2 d. atnaujinamą valgiaraštį, sulaukiame pirmojo patiekalo - keptų pomidorų ir baklažanų sriuba su mėtomis ir kedrinėmis pinijomis, pagardinta citrininiu kremu bei ožkos sūriu.

Aromatinga švelnios kreminės tekstūros sriuba puikiai kvepia. Ragaujant vos juntama pomidorų rūgštelė puikiai dera su burnoje tirpstančiu minkštu ožkos sūriu, o mėtos ir kedrinės pinijos šiai sriubai suteikia žaismingumo bei charakterio. Asmeniškai aš negalėjau susilaikyti nekartojus pagyrų šiai sriubai. Taip, man išties patinka pomidorų sriubos, tačiau ši - tikrų tikriausia favoritė. Kadangi virtuvės šefas A. Serva pasidalino receptu, neabejoju, kad ją virsiu namuose tikrai ne kartą.

Arūnė žinojo, jog nevalgau mėsos ir nors leido man pačiai rinktis patiekalus iš naujojo valgiaraščio, aš vis dėlto paprašiau rekomendacijų. Ir ką gi, rekomenduoti buvo traškios tešlos suktinukai su daržovėmis ir jūros gėrybėmis, patiekiami su saldžiu aitriųjų paprikų ir žemės riešutų padažais. Vienuose suktinukuose - tik daržovės, kituose  daržovių ir jūros gėrybių įdaras. Apkeptos sezamų aliejuje traškios lazdelės ir minkštas, burnoje tirpstantis įdaras buvo išties labai skanūs. Tačiau po  ragautos sriubos, vargu ar būtų kas galėjęs mane taip užburti.

Mano skoniui prie lazdelių labiau tiko saldus aitriųjų paprikų padažas. O žemės riešutų padažą, gaminamą iš restorane ruošiamo žemės riešutų svieto, kepintų svogūnų ir smulkiai kapotų aitriųjų paprikų, galima kabinti šaukštais vieną patį. Man jis labiau "suskambėjo" vienas, nei derinyje su suktinukais.  

Paskutinis ragautas patiekalas - karštoje keptuvėje dviems asmenims pateikiamos tigrinės krevetės. Paskanintos šviežiomis žolelėmis, česnakais, imbierais, aitriosiomis paprikomis ir patiekiamos su aštriu pomidorų, aitriųjų paprikų - česnakų, žaliųjų citrinų - sojų padažais ir ryžiais su jazminu. Nors mane pažįstantis žino, kad dėl krevečių ir jūros gėrybių aš galiu numirti, kartojasi aukščiau minėta istorija - patiekalas nepranoksta sriubos. bent jau mano skonio receptoriams.

Gražiai supjaustytos ir sezamų aliejuje kepintos daržovės - labiau keptuvės puošmena, nei patogus valgyti garnyras. Ryžiai išties be galo skanūs, bet aš čia subjektyvi vertintoja, nes labai mėgstu tiek jazminų tiek basmati ryžius. Nors man pasirodė, kad šefas gerokai pagailėjo druskos. Greičiausiai jos ten nebuvo visai. Bet jei atvirai, ryžių skoniui tai tikrai nepakenkė. Iš trijų padažų skaniausias man - žaliųjų citrinų - sojų padažas. Super tinka prie krevečių.

Kaip ir didžioji dalis sostinės restoranų, taip ir „Riverside“ laikosi tradicijos valgiaraštį keisti kartu su metų laikais. Du kartus per metus atnaujinamame „Riverside“ valgiaraštyje dominuoja fusion virtuvė su skandinaviškais potėpiais. Atnaujinta didžioji dalis patiekalų. Iš senųjų liko tik nepakeičiamos ir firminiu restorano ženklu tapusios Cezario salotos, kepta anties krūtinėlė ir sviestžuvės patiekalas.

Didžiausia naujovė - pirmąkart per restorano istoriją toks gausus salotų pasirinkimas. Nors įprastai žvelgiant pasirinkimas atrodytų kuklus - 5 rūšių šviežios, čia pat gaminamos salotos ir jų užpilai, tačiau „Riverside“toks pasirinkimas atrodo išties nemenkas. Ant grotelių keptos jautienos salotos, apkepto tuno ir pankolių salotos,tradicinės Cezario, Cezario su lašiša arba vištiena arba šviežių daržovių salotos - pagal kiekvieno poreikius ir norus. 

Sau tinkamą patiekalą ras ir vegetarai, ir mėsėdžiai. Tiesa, karštų vegetariškų pasirinkimų vos  du: ant grotelių kepti baklažanai, įdaryti sūriu, česnakais ir prieskoninėmis žolelėmis ir azijietiškai keptos daržovės.  Jei valgyčiau mėsą, tikrai ragaučiau veršienos nugarinę kaštonų ir raudono vyno padaže arba keptą ėrienos nugarinę žolelių plutelėje, patiekiamą su baklažanais, cukinijomis, pomidorais, raudonųjų serbentų ir rozmarinų padažu.

Smaližiams - restorane gaminamų šerbetų rinkinukas traškiame migdolų krepšelyje su šviežiais vaisiais, šokolado maskarponės putėsiai, varškės pyragas su vyšniomis ir kavos bei citrinžolių skonių creme brulee.

* Įrašas - asmeninė mano ir tik mano nuomonė. Jei kažkas per padidinamąjį stiklą įžvelgia reklamą, garantuoju, jos čia nėra ir už ją man niekas nemokėjo.