Aš ir mano knygos

Taip, mano dienos susideda iš paprastų ritualų. Kiekvienas jų turi savo laiką ir vietą. Rytinės kavos ar juodos arbatos su citrina ritualas, vasariškas vakarėjančio vyno, batelių ar basų kojų ritualas. Ir galiausiai vienas mylimiausių, bet kurį laiką užmirštas, o dabar vėl atgaivintas - vakaro su knyga ritualas, skendint baltuose pataluose.

Kartais, skaitydama minutei sustoju ir geriu vakaro tylą. Vėsią ir šviesią, klausausi greta verčiamų puslapių šnabždesio ir trumpai pakšteliu Jam į kaktą. Dabar suprantu, taip atrodo mano Laimė. Užuodžiu ją. Ir galiu paliesti. O tada ramia širdimi grįžti mintimis ir vėl šiurenti savo knygos puslapius. Geriausi tie vakarai, kai abu tyloje susikaupę skaitom kiekvienas savo knygą. Tokią visada sivaizdavau savo idilę.

Skaityti išmokau anksti. Labai anksti. Tiesa, išmokau ne pati - su kantria tėčio pagalba bei didele meile. Ir nuo tada Knygos man tapo brangiausiu turtu. Brangesniu už viską. Ko gero tuomet, kai man dar nebuvo nė ketverių, tėvai negalvojo, kad kada nors labiau už grožinę literatūrą aš pamilsiu kulinarijos knygas. Tiesą sakant, negalvojau ir aš, kai vaikystėje ir paauglystėje ryte rijau kalnus knygų, o virtuvės pasaulis atrodė toks svetimas ir nykus. Nors mamos kruopščiai vedamą receptų sąsiuvinį paslapčia vartydavau.Grožėjausi jos dailia rašysena ir keliais spalvotais iš tarybinių žurnalų ir laikraščių iškirptais paveikslėliais.Tą sąsiuvini su tokiu pat malonumu ir kur kas didesne meile vartau ir šiandien.

Virtuvės liga susirgau kur kas vėliau. Vakarais iki išnaktų mėgavausi lietuvių literatūros klasikais (kol kas man niekas nepranoko R. Granausko, o geriausiais lietuviškais romanais mano širdyje visada liks V. Mykolaičio - Putino „Altorių šešėly“  ir K. Borutos „Baltaragio malūnas“), o rytais prie pusrytinių sluoksniuotos tešlos ragelių su šokoladu, manąja literatūra tapdavo kulinariniai žurnalai, kurių mama turėjo sukaupusi begalę. Puslapis po puslapio, nuotrauka po nuotraukos versdavau ir žymėdavau mūsų „būsimą“ meniu. Nors kepiau tik pyragus. Tokie buvo mano rytai. Labai panašūs jie ir šiandien, praėjus aštuoniems metams. Tik žurnalus ir knygas vartau jau savo namuose. Ir planuoju mudviejų meniu.

Kai Indrė iš GP magijos paragino tinklaraštininkus praverti savo knygų lentynas skaitytojams ir kitiems tinklaraštininkams, pagalvojau, kad ko gero, nelabai turiu ką rodyti. Na, kelias knygas gal ir galėčiau ištraukti į dienos šviesą, bet ar verta jas rodyti. Nes mano virtuvėje knygos - įkvėpimo šaltinis. Iš jų gaminu gana retai, bet gaminu. Nors kur kas smagiau jas vartyti, gėrėtis, skaityti. Pati geriausia terapija ir nusiraminimas, kai nėra nuotaikos, o žemė rodys slysta iš po kojų - imti į rankas kalną knygų ir bėgti puslapiais, kol blogos mintys pasiklysta  tarp tūkstančių receptų ir dingsta kažkur ore.

Bet vis dėl to, išrikiavau savo knygas ir aš.

„Culina Mundi“ - praėjusio gimtadienio dovana nuo žmogaus, kuris nuolat zyzia: "Kam tau reikia tiek knygų?". Sunki. Sveria 5 kg ir, mano žiniomis, yra antra sunkiausia pagal svorį kulinarijos knyga. Bent jau iš parduodamų Amazon.com tinklalapyje (sunkiausia The Big Fat Duck Cookbook). Daugiau nei 1000 puslapių ir apie 500 receptų iš viso pasaulio. Esu laiminga vien nuo minties ją turėdama, o karamelizuoti obuoliai pagal šios knygos receptą - dieviški. Kita vertus, išbandžiau vos kelis receptus, nes ją labai sunku ištraukti iš lentynos, o ir receptų galybė.

„Naujojo šaukšto receptai“ - knyga, dėl kurios kadaise nepagailėjau dalies savo kuklios algos. Dailios, spalvingos fotografijos, mielas popierius, didelis formatas ir aiškūs receptai. Viskas, ko aš reikalauju iš geros knygos. Tik viršelis neypatingas, bet kam rūpi tas viršelis, kai vidus - tikras lobis. Na, gal ne visai lobis, bet išties receptai gana lengvi, kai kurie sudėtingesni ir įdomūs, bet visi, kiek išbandžiau - paprasti ir pavykstantis iš pirmo karto. Tiesa, ne visi sužavėjo.

Lino Samėno „Virtuvės knyga“, mano namuose atisdūrusi, kaip atlygis . Didelė, graži ir stora. Receptai ir ingredientų deriniai – įdomūs, kai kurie gana tradiciniai, kai kurie nauji ir nedažnai sutinkami („Kalakutienos apkepas su voveraitėmis“ ar „Lietuviškas kaimiškas triušienos žlėgtainis“), o kai kurie - netikėti („Obuolių sūris su naminiais varškės ledais“, „Pica su kriaušėmis ir krevetėmis“ ar „Lęšių bandelės su pomidorų džemu“). Receptai nekasdieniai, labiau tinkami šventinei vakarienei. Tai, ko gero, didžiausias nusivylimas, mat kulinarine knyga norisi džiaugtis ir naudoti ją kasdien, o ne 3 kartus per metus. Pati nepirkčiau.

Judith Dern „Danish Food & Cooking“ -  jauniausia mano knygų lentynos gyventoja. Jau antrus metus žaviuosi skandinavų virtuve, bet artimiau susipažinti ir vartyti skandinaviškų gastronomijos knygų neteko. Pasidovanojau sau orieš mėnesį, sužinojusi ne itin džiugią žinią. Sielvartui nuraminti. Dar nespėjau išbandyti, bet ši knygą mane įkvepia. Juoda duona, daug žuvies (dominuoja silkė ir lašiša), daug bulvių, burokėlių, na ir, žinoma mėsos, kas bus tikras džiaugsmas mano Žmogui. Pavartęs nusprendė: „Šita gera. Man patinka.“. Bandysim.

Jamie Oliver „Oliverio ministerija“. Taip pat namuose atsidūrė ne mano pačios iniciatyva.Dailiai apipavidalinta, akis tikrai yra kur paganyti. Vientisas, šiek tiek retro knygos stilius traukia akį. Beveik pusketvirto šimto puslapių knygoje – daugiau nei 200 receptų. Ir visi jie – paprasti ir nesudėtingi. Knygoje nerasite aukštosios virtuvės ar labai įmantrių patiekalų. „Oliverio ministerijos“ valgis – paprastas ir nuoširdus, „naminis“ – be ypatingų serviravimo subtilybių ar vieno kąsnio porcijų. Gaminom, bandėm, patiko. Gaminsim dar.

Jamie Oliver „Laimingos virtuvės dienoraštis“. Pirmoji Jamie knyga mano virtuvėje, prieš porą užsiprašiau dovanų. Auksinė žuvelė, vardu Mylimiausias Brolis išpildė mano norą. Knygai sentimentus jaučiu vien dėl šios priežasties, bet išties ji man nepatinka, kaip ir pats Jamie, kurį „prisijaukinau“ tik po „Oliverio ministerijos“ ir „Food Revolution“. Dabar man atrodo, kad ši knyga tikai nėra verta tų pinigų, kuriuos kainuoja.

Julija Vysockaja „Receptai visiems metams“. Lentynoje ir vėl atsiradusi mano taip mylėto darbo dėka. Pagrindinė knygos idėja - sezoninė mityba. Knygoje aprašyti patiekalai išties nesudėtingi, o kai kurių gamyba trunka vos 5 minutes, beeeeeet... Knyga beveik niekuo nesiskiria nuo kitų, knygynų lentynas jau laužančių autorinių receptų knygų. Laiko patikrintas ir kulinarinių knygų leidėjų pamėgtas džeimioliveriškas - gordonramziškas knygos apipavidalinimo stilius (kurį sėkmingai naudoja ir Lietuvos kulinarinių knygų žvaigždukai) jau gerokai pabodęs, tad vartyti ją šiek tiek nuobodu ir regis, žinai kas tavęs laukia už poros puslapių. Nors vertū dėmesio ir improvizaciją skatinančių receptų tikrai yra. Autorei nusilenkčiau už idėjas ir improvizacijas.

Gordon Ramsay „Sunday Lunch“ (anglų k.), viena „brangiausių“ knygų. Širdžiai. Radau ją „De Žavu“ boutique ganėtinai atsitiktinai. Bet ji tokia... tokia... miela. Labiausiai mane „veža“ knygos idėja - šeimyniniai sekmadienio pietūs. Su balta staltiese, brangiu širdžiai indų servizu, sidabruotais (nebūtinai) įrankiais ir nuoširdžiais pokalbiais, kuriuos papildo geras maistas. Trijų patiekalų pietūs. Nuostabu, a? Ir aš taip manau. Šią vasarą tikrai suplanuosim ir mes tokius pietus... Nes sekmadienius dažniausiai atiduodam kam nors kitam. Pavyzdžiui dviračiams ir grynam orui.

Nomeda Marčėnaitė „Virtuvės užrašai“. Vėlgi darbo palikimas. Trumpai tariant - keista knyga. Bet įdomi. Gal ne kaip kulinarijos knyga, labiau asmenybės išraiška. Pati tikrai niekada nepirkčiau, nes tokie receptai kaip krabū ir ryių mišrainė s majonezu ar pirktiniai ledai sumaišyti su „Mars“ batonėliais, prasilenkia su mano maisto gaminimo idėjomis. O ir tekstas toks saldus, saldus... Kartais net pernelyg, kaip dažnai pasitaiko pastaruoju metu ir kulinariniuose tinklaraščiuose. Bet kažką ši knyga turi. Menininko dvasią. Ir todėl ji vis dar stovi mano lentynoje.

„Saldžios žvaigždžių nuodėmės. Gurmaniški receptai“. Laimėta kažkokiame konkurse. Receptai - idomūs, nes... tai nevisai ne lietuviškų žvaigždžių nuodėmės“. Iš estų kalbos išverstas leidinys „Maru maitsev mmailm“ yra estų menininkės, tekstilininkės ir dizainerės Maru Metspalu receptų rinkinys.Labai gaila, kad nuostabias autorės įžvalgas pakeitė dažnai buki lietuviško a la pramogų pasaulio elito veidai. Bet... Biso knygoje – 50 patiekalų receptų. Paprasti, nesudėtingi, lengvai paruošiami ir reikalaujantys minimalaus kiekio pastangų bei ingredientų. Sužavėjo traškios greipfrutų ir kalakutienos salotos, gardžiosios užkepėlės su vištienos gabaliukais, raudonųjų serbentų tortas. Įdomiai ir netikėtai skamba šalta pomidorų ir braškių sriuba, kepti baravykai su figomis, šalta burokėlių sriuba su gabalėliu rūkytos dešros, moliūgų ledai su aštria kalakutiena, karštos apelsinų ir sūrio salotos. Bet nemažai ir itin paprastų, vos iš kelių sudedamųjų dalių sukonstruotų: Valenbergo kotletai, kepta žuvis su voveraičių padažu, aštrūs kalakutienos kukuliai su žirneliais ar sūryje apkeptos pupelės. Kelias geras idėjas iš šios knygos tikrai galima „pasiskolinti“. Manau, kad gaminsiu, nežiūrėdama į tai, koks veidas reklamuoja receptą.

„Le Cordon Bleu. Namų kolekcija. Šokoladas.“ Gavau dovanų. Knyga tikriems šokoladoholikams. Vienos žinomiausių pasaulyje kulinarijos mokyklų  „Le Cordon Bleu“ meistrų šokoladiniai šedevrai tikrai verti nuodėmės. Rafinuotas tortas „Opera“, kreminė šokoladų suflė, šokoladiniai ledai šokoladiniuose krepšeliuose, trijų šokoladų simfonija – šokolado čia tiek daug, kiek jūs nė nesapnavote. Paprasti receptai, kurių rezultatas pranoks visus šokoladomanų lūkesčius. Man patinka.

„Sūriai“ - sūrių žinynas lietuvių kalba. Gavau dovanų. Galėtų būti išsamenis. Knyos turinys  - 75 sūrio rūšys ir tiek pat receptų. Kiekvienam sūriui po vieną.  Yra mažasis sūrių žodynėlis, kuriame nurodoma kiekvieno sūrio kilmės šalis, riebumas, iš kokio pieno gaminamas, struktūra, skonis.

„Daržovių patiekalai“ - gauta dovanų. Mano nuomone, neverta atskiro apraymo, nes šiaip šios leidyklos receptų rinkiniams didelių simpatijų nejaučiu.

„Didžioji kepinių knyga“  - taip pat gauta dovanų. Man asmeniškai šia knyga teko gerokai nusivilti. Netikslus vertimas, ingredientai nepritaikyti mūsų parduotuvių asortimentui ir dažnai netikslios proporcijos. Nepirkčiau,

„Didžioji virėja“  - aš ją tiesiog myliu ir jaučiu begales sentimentų. Pasiskolinta iš mamos virtuvės ir labai branginama. bet ką čia ir kalbėti, ko  gero nėra namų, kuriuose nebūtų šios knygos.

W.A.L. Zawadska. „Lietuvos virėja“ ir Nijolė marcinkevičienė „Metai už stalo“. Apie jas jau daug šnekėta ir rašyta (apie „Lietuvos virėją“ skaityti galite čia, o „Metus už stalo“ - čia). Aš vis dar nenustoju žavėtis šiomis knygomis. Jos labiau vertybė - nei geros kulinarijos šaltinis. Bet palieka tiek vietos improvizacijai. Man labai patinka.Tiesa, įdomų eksperimentą, gaminant vien tik pagal „Lietuvos virėjos“ receptus galite stebėti šiame tinklraštyje.

Isabel Allende „Afroditė“. Keistą knyga. Gerokai skiriasi nuo įprastinių I. Allende romanų, bet į šį sąrašą pakliuvo todėl, kad knygoje skirtas atskiras skyrius afrodiziakiškiems patiekalų receptams. Kol kas tik naudoju tik įkvėpimui.

Mirreile Guilliano „Kodėl prancūzės nestorėja“. Taip šiame tinklaraštyje daug kartų minėta knyga. Į sąrašą pateko dėl tos pačios priežasties kaip ir „Afroditė“ - kelliasdešimt receptų, kurie man labai patiko dėl savo paprastumo ir idėjos. Išbandyta. Nėkart nepasitaikė, kad kas nors nesigautų.

Mylimasis mamos ilgus metus pildytas Rudasis sąsiuvinys. Man jis be galo brangus, tad saugau jį kaip savo akį. Ypatinga proga prižadu ir vieną kitą receptą iš šios stebuklų skrynelės.

„500 sriubų“ ir „500 užkandžių“. Abi gautos dovanų, už abi galiu padėkoti tam pačiam žmogui. Mielos knygutės, receptai paprasti ir pavyksta. Šiomis naudojuosi dažnai, kai pritruksstu idėjų ar labai skubu. Bet ko gero, daugelis šeimininkių šias knygas vartė ir žino apie ką aš...

Dėžė, kurioje jau ir vėl nebetelpa mano turimi žurnalai, receptų iškarpos ir išplėšyti lapai. Tikra juodoji lobių skrynia. Čia kaupiu ne tik receptus, bet ir įdomią medžiagą, vertingus straipsnius ir kitokius rašinius. Čia yra viskko, pradedanr visais „Virtuvės Nuo... Iki...“ numeriais, „Virtuvės paslaptimis“, rusišku „Gastronom“, lietuvišku „Geru skoniu“, amerikietiškais „Real Simple“, kažkur pradingusiais pora numerių „Food and Travel“ ir baigiant kur ne kur sužvejotais pavieniais „Taste of  Italia“, „Good Food“, „Women's Weekly“ ir dar keliais. Čia telpa ir dėžutė su itin smulkiomis receptų iškarpomis, knygutėmis ir kitais popierėliais, kurie netelpa niekur kitur. Saugau, kad nepasimestų.

Į sąrašą nepateko visos kitos „virtuvinės“, kulinarinės, tačiau grožinės knygos, kuriose nėra receptų. Bet įkvėpimui aš jas taip pat vartau. Viena tokių, labai labai rekomenduotinų - Lauros Esquivel „Kaip vanduo šokoladui“. 

Štai tokia mano meilė knygoms. Ir ne tik grožinėms.

-----

O taip atrodo kitų tinklaraštininkų knygų lentynos:

Aguonėlės
Indrės, GP Magija
Indrės, Įleisk Indrę į virtuvę
Rūtos, Kas nutiko virtuvėje?
Jolitos, g.r.a.n.g.e.: visko po truputį iš gyvenimo svetur