D.O.M.M. Lounge

Man patinka tai, kas paprasta. Paprasta, bet neprasta. Paprasti, funkcionalūs, bet kokybiški daiktai, minimalizmas gyvenime, spintoje ir lėkštėje.

Jau kurį laiką iš tolo stebėjau „D.O.M.M.“, pro akis nepraslysdavo didesnės ar mažesnės žinutės spaudoje, interviu su Javier Lopez-Ruiz ir Arūnu Oželiu. Nepaisant daugelio pripaišytos molekulinės virtuvės (ką A. Oželis greičiau vadina contemporary cuisine), man patiko jų deklaruojama meilė vietinėms ir sezoninėms gėrybėms, kokybiškiems produktams ir skonio grynumui. Labai norėjosi iš arti pamatyti, paliesti ir paragauti jau kone legendomis apipintą ir elitiniu vadintą Vilniaus restoraną. Bet, kaip žinia, iki elito mums kaip iki mėnulio ir vakarienės restoranuose tikrai nėra mūsų kasdienybė. O jei ir einame, tai renkamės kur kas kuklesnę vietą. Taip vakarienė „D.O.M.M.'e“ ramiai sau tūnojo ateities planuose su prierašu „kada nors“.. Iki akimirkos, kai prieš kurį laiką sulaukiau laiško ir pasiūlymo pagelbėti organizuojant naujojo valgiaraščio pristatymo vakarą. Nedvejodama sutikau ir „D.O.M.M.'as“ atsirado kur kas artimesniuose planuose, nei aš maniau.

Ėjau be jokio išankstinio nusiteikimo, atvira įspūdžiams ir valgiaraščio staigmenoms. Ir nepasigailėjau -  tinklaraštininkams pristatytas savotiškas tasting menu (virtuvės šefo iš valagiaraščio parinktų 6 patiekalų vakarienė), manęs ne tik, kad nenuvylė, bet ir pradžiugino. Pati niekuomet neužssisakyčiau bulvių kroketo ar morenginio deserto, tačiau būtent jie ir tapo maloniais vakaro atradimais.

Gal kiek ir popsinis, bet, mano nuomone, sveikintinas sprendimas į naujojo valgiaraščio pristatymą pakviesti maistu besidominčius ir apie jį rašančius žmones, o ne bulvariniuose skaitaluose nuolat šmėžuojančius veidus. Vakarienė ramioje aplinkoje be bulvaro žurnalistų ir fotoaparatų blyksčių, tikslinė auditorija ir... pasklidusi žinia apie naująją „D.O.M.M.“ koncepciją ir meniu pakeitimus - beveik užtikrinta.

Taigi, naujoji koncepcija ir naujasis meniu. Parankesnės kainos, mažiau pompastikos ir siekis, restoraną paversti socialine erdve, kur susirenkama ne tik pamaloninti skrandį, bet ir bendrauti. Todėl nuo šiol „D.O.M.M.“ antradieniais ir trečiadieniais veikia kaip restoranas, o ketvirtadieniais ir šeštadieniais virsta restoranu - kokteilių baru.

Molekulinė virtuvė? Nors A. Oželis jau ne kartą yra minėjęs, kad tokio termino kaip molekulinė virtuvė išvis nėra, o jį sugalvojo masėms suprantamą pavidalą suteikti norintys žurnalistai, tačiau... dauguma būtent taip įvardindavo kataloniškojo „El Bulli“ krypties besilaikantį „D.O.M.M.“ nežinau, ar A. Oželį pasukti restorano koncepciją kita kryptimi įtakojo Ferran Adria sprendimas uždaryti/pertvarkyti „El Bulli“, bet buvo nuspręsta dalinai atsisakyti teatrališkos molekulinės virtuvės. Norintys paragauti, paliesti ir pamatyti ką virtuvės šefas gali sukurti pasitelkdamas mokslą virtuvėje, iš anksto gali užsisakyti/susitarti dėl molekulinės virtuvės tasting menu, tačiau pagrindiniame valgiaraštyje jos likę tik vos keli akcentai - antai, kaip citrinų oras, kuriuo dekoruotas buvo žuvies patiekalas.

Taigi, plika akimi nelengvai pastebimas restoranas, įsikūręs pačioje miesto širdyje - Vilniaus Rotušėje. Erdvios menės, aukštos lubos ir freskomis tapytos gruoblėtos sienos, nežymiai paliestos laiko, eklektiškame restorano interjere dera su moderniais blizgiais šviestuvais ir odiniais baldais. Intymi prieblanda, neįkyri muzika. Bendras vaizdas - neįpareigojanti ir atpalaiduojanti atmosfera, tačiau ore tvyro kažkas, kas verčia pasitempti.

Ragaudami baltąjį vyną išklausome restorano šeimininko pasakojimą apie naująją restorano koncepciją ir tai, kas bus patiekiama. Pabrėždamas, kad restorane laikomasi sezoniškumo ir produktų šviežumo principo, daug dėmesio kreipiama  ir produktų kokybei, A. Oželis kviečia ragauti tai, ką tą vakarą nusprendė patiekti virtuvės šefas. 

Nesu ir kol kas nesirengiu tapti restoranų eksperte ar kritike. Juolab vertinti virtuvės šefo darbą - juokas menkas ir tam dar reikia gerokai užaugti. Įvairiausių pastebėjimų, pastabų ir pagyrimų negailėjo kolegos tinklaraštininkai, tad jei kam smalsu, galite pasiskaityti (žr. nuorodas įrašo pabaigoje), o aš savo ruožtu paminėsiu tai, kas man paliko geriausią įspūdį.

Duona, o ypač naminė ir šviežia yra kiekvieno restorano pasididžiavimas. Patiekta į stalą kaip pirmasis užkandis, kol laukėme tapas, 4 rūšių duona su švelnaus skonio alyvuogių aliejumi abejingų nepaliko. Man labiausiai patiko duona su saldžiosiomis paprikomis ir salstelėjusi ruginė duonelė. Pirmoji - itin kvapni, minkšta ir tirpstanti burnoje. Riebus pliusas ne tik už šviežią duoną, bet ir puikų skonį.

Iš tapas rinkinio labiausiai išsiskyrė bulvių kroketas (kaip vėliau išsiaiškinome žvigltelėję į meniu - su ančių kepenėlėmis). Kaip ir minėjau, pati savo ruožtu, tikrai neužsisakinėčiau bulvių kroketo (ne itin mėgstu šią daržovę, juo labiau virtą įkaitintuose riebaluose), tačiau šis vieno kąsnio užkandis tikrai buvo vertas pabandymo.

Vakaro top'as - starkio filė, patiekta su šafraniniu risotto ir citrinų oru. Viskas buvo tobula nuo... iki... Vos vos druska ir pipirais pagardinta žuvis tirpte tirpo burnoj. Al dente ryžių grūdeliai, kreminis šafranu paskanintas padažas ir neprastai juntamas sviestas - viskas virto į vientisą ir švelnų risotto. Šis, jau minėtu citrinų oru dekoruotas, patiekalas buvo absoliutus vakaro favoritas. O taip puikiai paruoštą žuvį jau nepamenu kada buvau ragavusi.

Desertas. Desertas po vakarienės man nėra būtinas, o morengas - dar vienas valgiaraščio elementas, kurio pati tikrai nebūčiau užsisakiusi. Kadaise būdama vaikas, ko gero, padauginau šių saldėsių, tad į jų pusę mano akys niekada nekrypsta. Bet... trijų kąsnių baltymų pyragaitis su smulkintais migdolais tikrai buvo puikus. Ir plutelė ne per kieta, ir vidus itin puikiai išdžiuvęs. Gal kažkam ir pasitaikė ne toks nusisekęs, bet maniškis, prisiekiu, buvo tobulas ir nuostabiai derėjo su jogurto ir žaliųjų citirinų putėsiais bei dviem itin sodraus skonio didelėmis avietėmis. Esu įkvėpta šio migdolinio deserto, todėl manau, kad artimiausiu metu kokią rudenišką pavlovą ar kažką panašaus į ją tikrai išysite ir žaidimų aikštelėje.

Dar labai puikios buvo rudmėsės ir rudmėsių padažas, patiektos prie pagridninio mėsos patiekalo. Bei vynas. Vynas buvo tikrai geras, deja, pamiršau pasiteirauti pavadinimo, tad jei kas prisimena, būkit geri, pasidalinkit.

Pavarčius meniu, gerąja prasme nustebino „ant žemės nusileidusios“ kainos - už pagrindini patiekalą  sumokėsite 45-60 Lt. Tad jei vis dar galvojate, kad „D.O.M.M.“ tik vietiniam elitui ir verslininkams skirtas restoranas, draugiškai patarčiau galvoti iš naujo. Solidi vakarienė kišenės nenuskausmins labiau nei kitame gerame sostinės restorane.

Namo parsinešiau puikius įspūdžius iš gero vakaro (čia, ne mažiau nei geras maistas, prisidėjo ir šauni kompanija, su kuria teko vakarieniauti prie vieno stalo. Cheers!). Pirmai didesnei progai pasitaikius, manau, kad tikrai sugrįšiu. Bent jau starkio su šafraniniu risotto.

Kitų įspūdžiai:

Beatos: „Braškės ir pipirai“

Giedrės: „Didysis pietų stalas“

Indrės: „Gėrimų ir patiekalų magija“

Irmos: „Plaktuvo užrašai“

Lauros: „Niam... Niammm...“

Rokiškio: „Rokiškis“ 

Beje, šį kartą nustebinau pačią save ir nusprendžiau fotoaparato neimti. Norėjau tiesiog atsipalaiduoti ir truputį pasimėgauti. Todėl už įrašo iliustracines nuotraukas dėkoju Laurai iš tinklaraščio „Niam... Niammmm...“ ir jos vyrui Alvydui, kurie mielai sutiko pasidalinti puikiomis fotografijomis. Ačiū!