Vaniliniai bazilikų ledai

Jei aš būčiau ne aš ir stebėčiau tokią personą iš šalies, tikrai nedvejodama pripaišyčiau etiketę „idiotė“. Koks sveiko proto žmogus apsiima tiek darbo, vėliau verkia tyliai į pagalvę, kad nesveikai pavargo, kad  nesiseka, rašo draugams kilometrinius laiškus, kokia yra nelaiminga, kaip šiam gyvenime nieko nespėja, nežino, ko nori.. Ir išvis nieko nebenori. 

Tada dar skambina mamai. Po 15 kartų per parą (nesvarbu, kelinta dabar valanda ar kad jau senokai perkopė ketvirtį amžiaus) ir vėl iš naujo dėsto tą pačią „nelaimingą“ istoriją. O tuo metu, vistiek užsispyrusiai dirba ir viską padaro iki galo. Ir galiausiai, kai viskas baigiasi, nebežino kur dėtis ir vėl pradeda liūdėti, kad... neturi ką veikti (!). Nors tai iš tiesų yra grynų gryniausias melas. Koks sveiko proto žmogus šitaip daro?

Tokiomis dienomis vaidinu kankinę: baisiausiai liūdžiu, o liūdesį malšinu ledais. Greitais. Tokiais, kuriems pagaminti nereikia nei daug laiko, nei mokslo.

Apie bazilikus ir desertus. Pirmąkart su tokiu deriniu susidūriau per patį pirmąjį blogerių susitikimą (ačiū Vygantui), o vėliau jau ir namuose mėgavausi bazilikų pana cotta. Todėl pernai kai „Dizaino savaitgalio“ metu vykusiame „Electrolux“ garinių orkaičių pristatyme-degustacijoje (ne orkaičių degustacijoje, o maisto, pagaminto tose orkaitėse), virtuvės šefai Martynas Praškevičius ir Arūnas Stoškus visus vaišino vaniliniais ledais su bazilikais, skonis jau nebuvo anokia staigmena ir naujiena.

Ką bendra turi ledai ir orkaitės nesuprantu iki šiolei, bet ledai buvo išties gardūs. Ką ten gardūs, su Jurga ėjom pakartoti po kokius 3 sykius. Aišku, aš – ne rodiklis. Aš gi bet kokių ledų eičiau pakartoti mažiausiai po 3 kartus, jei tai ne šerbetas ir ne granita, o kokie nors grietinėlės, pieno ar grietinės pagrindu pagaminti ledai. Žinoma, tą kartą išlepintu balsu pareiškiau, kad „tuos bazilikus galėjo bent jau sutrinti“. Čia veikiau estetiniais sumetimais, kad spalva būtų vaiskiai žalia, bet... skonio negadino ir kapoti lapeliais.

Dabar savo žodžius atsiimu. Tikrai. Nes šitie ledai yra tikras išsigelbėjimas karštomis dienomis, kai norisi ko nors skanaus ir nepaprasto. Ir ne po valandos ar trijų, o čia ir dabar. Išsigelbėjimas ir tomis dienomis, kai rauna stogą. Literally. Ir norisi ko nors, kas nors minutei apmalšintų savęs besigailinčią sielą ir pradžiugintų vos kojas bepavelkančią būtybę.

Galima sakyti, kad šis receptas – tinginiams. Arba tiems, kurie neturi laiko. O visi, kurie savęs nevadina tinginiais arba turi marias laiko (pvz. atostogauja, pasiilgo meditacijos virtuvėje arba tiesiog yra veltėdžiai) gali bazilikų ledus ruošti pagal daugiau laiko ir pastangų reikalaujantį receptą. 

Aš savo ruožtu nežinau greitesnio ir geresnio deserto nei šis. Bazilikų ledus nelygioje kovoje į vietą padėti gali nebent rankų darbo itališki pistacijų ledai arba kreminis, naminis ožkos sūris. Mhm.

Vaniliniai bazilikų ledai

1 l vanilinių ledų

4 saujos bazilikų lapelių

Ledus ištraukite iš šaldymo kameros ir palikite trumpam kambario temperatūroje, kol susidorosite su bazilikais. Nuskabykite bazilikų lapelių kotelius, lapelius nuplaukite ir gerai nusausinkite. Smulkiai sukapokite peiliu arba susmulkinkite elektriniu smulkintuvu.

Ledai jau turėtų būti suminkštėję ir gana lengvai maišomi šaukštu (tačiau vis dar nepavirtę į ledų sriubą). Suberkite bazilikų lapelius į ledų masę ir gerai išmaišykite. Dėkite atgal į kamerą keliolikai minučių, kol ledai sutvirtės (galite skanauti ir iš karto, jei pernelyg neatitirpo). Prieš patiekdami, ledus kelias minutes palaikykite kambario temperatūroje, kad vos vos suminkštėtų.

Pagerinimui galite užbarstyti skrudintais kapotais migdolais. Dar geriau, jei riešutai bus šiek tiek karamelizuoti.

P.S. Nomedos Marčėnaitės knygoje yra labai panašus receptas, tik vietoje bazilikų lapelių, naudojami du „Mars“ šokoladiniai batonėliai. Irgi nerealiai skanu.

Savaitgalio džiugesiai

*kinas 1: šį kartą filmas iš mano asmeninio TOP 5-uko. Rekomenduoju. „Mongol: The Rise of Genghis Khan“ (2007). Jei galima, netrumpintą versiją.
*kinas 2: neįpareigojančiam žiūrėjimui „(500) Days of Summer“ (2009). Labai gražus garso takelis.

*melodija: visą savaitę (neatsi)klausau Ben Howard „Old Pine“ ir David Mc Williams „Days Of Pearly Spencer“  (dar labai gražiai griežia styginiai Marc Almond versijoje).

*knyga: pirkinių krepšelyje Rasos Aškinytės „Lengviausias“.

*fotografija: man regis dar niekada nesidalinau žaviąja Line Klein.

*kelionė: Sietlas. Rekomendacijos įrašytos į kitų metų USA Trip.

*receptas: jau seniai svajoju išsivirti burokėlių risotto.

*video: „Tartine Bread“ kepyklėlė ir Growing is Forever.

*pasidaryk pats: uogų skonio sviestas.

*virtuvei: pasikabinčiau ant sienos bet kurį grožį iš anek krautuvės, bet labiausiai šiuos du: 1 ir 2.

*tinklaraštis: tik šiandien atrastas, bet jau įtrauktas į mėgstamiausius „Un'americana a Roma“.

*savaitgalio planas: šeštadienį - Family Reunion :) ; sekmadienį - Kaunas (o gal pavyks nusikapstyt iki sendaikčių??).

*žodžiai: apie mamas, google, kritiką ir... juodas humoras .

Gardaus ir šilto savaitgalio!

P.S. I did it! Beliko sutvarkyt visas nuotraukas ir bus VISKAS!