Atostogos ir geras valgis – viens kitam reikalingi kaip žemė ir vanduo. Esu įsitikinusi visu 100% 150%, kad pati didžiausia nuodėmė viešint bet kurioje svetimoje šalyje būtų neparagauti vietinio maisto. Taigi, atostogų metu stengėmės nenusidėti.
Kadaise minėjau, kad rinkdamasi, kur pietauti, maloniai pasėdėti ar šiaip praleisti laiką, devyniais atvejais iš dešimties remiuosi rekomendacijomis. Taip nutiko ir atostogų metu. Šį kartą geriausiu mūsų patarėju ir vadovu po salą tapo Lonely Planet gidas Canary Islands Guide.
Susipažinę su Lonely Planet'u žino, kad skiltyje Eating pristatomi restoranai, barai, kavinės ir visokio plauko užeigos skirstomi į 3 kategorijas, pagal kainų lygį: Budget, Midrange ir Top End (ekonomiška, vidutinė ir aukščiausia klasė) Gido gerumas esti tame, kad iš kelių pateiktų rekomendacijų gali pasirinkti tą, kuri atitinka tavo kišenės dydį ar tos dienos nuotaiką.
Galbūt kai kurios siūlomos vietos ir nėra ultra autentiškumo viršūnė ar slaptas užkaboryje pasislėpęs kabakėlis apie kurį žino tik vietiniai, bet mes klajodami gido nuorodomis aptikome išties labai šaunių vietelių. Todėl dažniausiai iš tolo aplenkdami turistų nusėstus restoranus į kuriuos įkyriai kviečia pasamdyti hostess (šeimininkai/administratoriai, o šiaip tai – zyziantys įkyruoliai), sukome ten, kur iš pirmo žvilgsnio tikrai nekištum nosies. Bet čia ir slypi visas žavumas – niekada nežinai ką rasi už nuobodžių ir nutrintų restorano durų.
---
Tiesa, pirmasis perliukas – Restaurante El Horno – atrastas savarankiškai, bet dėl to tik dar žavesnis ir šarmingesnis.
Villaverde kaimelyje sustojome jau gerai išalkę. Buvo antra ar trečia atostogų diena ir mes, dar gerai neįpratę prie ispaniško ritmo, gretimuose kaimuose siestos metu nesugebėjome rasti, kur papietauti. Aišku, koks sveikos nuovokos žmogus ieško Ispanijoj/Italijoj veikiančio restorano, kabakėlio ar bent jau knaipės siestos metu? O dar mažuose kalnų kaimeliuose.
Prie viso džiaugsmo prisidėjo ir mano yda – man gi reikia apvažiuoti ir apžiūrėti visus įmanomus variantus ir tik tada rinktis... O tada jau kai kam trūko kantrybė. Minutę, kai visiškai nebeįstengiau atlaikyti rūstaus K. žvilgsnio ir kylančio balso tono, mostelėjau ranka į neišvaizdų restoraną.
Kaip pasirodė vėliau, restoranas nedailus tik iš išorės. Viduje – trys didžiulės salės, Kanarų salynui būdingas interjeras – balto mūro ir akmenų sienos – ir tradicinė kanarietiška virtuvė. Nors pats kaimelis ne didesnis nei mūsų Palūšė, pietaudami sutikome ir porą vietinių verslininkų (taip nusprendžiau iš sąskaitos dydžio ir užsisakytų patiekalų kiekio). Dar ispaniškai klegančių moterų trijulę, kuri, kaip supratau iš pokalbio nuotrupų (ispanų kalba turi nemažai bendra su italų) ir draugiško šnekučiavimosi su padavėju, čia pietavo irgi ne pirmą kartą.
Su pirmaisiais dviem padavėjais angliškai susikalbėti nepavyko (man labai rūpėjo išsiaiškinti kokia dienos žuvis ir salotos). Pradžioje buvo linksma, bet kai pilvas groja maršus, juokai greitai baigiasi. Galiausiai, atsiradus pusėtinai anglų kalba šnekančiam padavėjui, užsisakėmė. Sangrios ir alaus tradiciškai. Taip pat tradicinį kanarietišką ožkienos troškinį ir šviežią ant grotelių keptą tuną su šviežių daržovių salotomis ir papas arrugadas, paskanintomis mojo padažu.
Papas arrugadas – jūros arba gerai pasūdytame vandenyje su lupena virtos mažos bulvytės. Bulvėms išvirus, vanduo nupilamas, o bulvės dar trumpai pašutinamos, kad vanduo nudžiūtų ir bulvės apsitrauktų druskos plėvele. Tradiciškai patiekiamos su raudonuoju arba žaliuoju mojo padažu. Raudonas mojo – vienas skaniausių padažų, kokius man apskritai yra tekę ragauti.
Tuno kepsniai, palyginus su dieną prieš tai valgytais Corralejo, buvo ne tik 3 kartus didesni, bet ir dangiško skonio. Gerai apkepti išorėje, minkšti, pusžaliai viduje, pašlakstyti žaliųjų citrinų sultimis žuvų gabaliukai tirpte tirpo burnoje. Jei tik žinočiau, kur tokios šviežios ir gerai paruoštos žuvies ir dar toookią porciją (kurios neįveikiau) galima paragauti Vilniuje, tikrai leisčiau sau paišlaidauti.
Restaurante El Horno
Carretera General, 191
Villaverde, La Oliva, Fuerteventura
tel. 928 868 671
---
Casa Princess Arminda baras Betancuria kaimelyje - pirmasis, kurį atradome Lonely Planet pagalba. O tada, jau Lonel Planet'as tapo neatskiriamu mūsų draugu ir patarėju. Bet pradžioje apie restoraną, kuris jau nuo XV a. priklauso tai pačiai šeimai.
Nuo gatvės vos pastebimas baras-restoranas, įsitaisęs Bažnyčios užnugaryje, pavadintas guančių princesės garbei. Čia taip pat galima ir apsistoti – yra keli tradiciniu stiliumi įrengti kambariai, kurių durys atsiveria tiesiai į restorano kiemą. Be to, restorane verda ir svečius aptarnauja pats savininkas.
Kadangi dar buvo gana ankstyva popietė ir nebuvome išalkę, užsukome atsigaivinti ir paragauti vietinio, naminio ožkos sūrio. Kalnuotas Betancurios regionas garsėja geriausiais ožkos sūriais visame salyne. Nežinau, kas labiau: vynas, sūris ar savitas restoranėlio interjeras ir maloni aplinka papirko mano širdį, bet į šią vietą sugrįžčiau dar ne kartą.
Tiesa, net jei ir nesiruošiate valgyti ar bent jau atsigaivinti, kaip mes, Betancuria verta tos kelionės stačiais ir siauriais kalnų serpantinais. Tokioje dykynėje, kaip Fuerteventura, tai bene žaliausias ir labiausiai išpuoselėtas kaimelis kurį matėme.
Casa Princess Arminda
Calle Juan de Bethencourt 2
Betancuria, Fuerteventura
tel. 928 878 979
---
Ieškojome vieno, radome kitą. Labai norėjome papietauti gido (o vėliau pasirodė, kad ne tik – šis restoranas labai populiarus vietinių tarpe) išgirtame La Papaya restorane. Deja, mums tądien nepasisekė – La Papaya po siestos duris atveria tik pusė septynių, o buvo kokios keturios. Gidas mums išbūrė, kad traukti reikėtų į Pomodoro piceriją (mhm, kažką primena?). Tai ir patraukėm per visą Puerto de la Cruz Senamiestį.
Ir tada pamatėm tai, ko visai nesitikėjom, mat tokį restoraną eitum ir praeitum, net iškabos nepamatytum, o nusileidus laiptais į vidų atsiveria nepakartojamas vaizdas – vandenyno bangos dūžta į restorano akmeninį fasadą ir kartais užtėškia vieną kitą purslą pietaujantiems. Plačios akmens arkos atveria gana dramatišką vaizdą į vandenyną ir gražią pakrantę. Tiesa, manau, kad vien dėl jų maistas čia kainuoja keliais eurais daugiau.
Grįžusi kažkur skaičiau, kad picos čia yra pigios, didelės ir skanios. Bet K. galėtų pasakyti, kad tai ne visiška tiesa – suvalgęs picą su jūros gėrybėmis visą vakarą skundėsi, kad jam bloga ir maudžia skrandį. O štai mano dienos žuvis (šviežia, kitaip ir negali būti) – ant grotelių su česnakų griežinėliais kepta vieja (papūgžuvė), nors ir gana riebi, bet buvo puiki. Žuvies mėsa minkšta, sultinga, švelniai kvepianti česnakais ir lengvai atsiskirianti nuo kaulų. Iki pilnos laimės tetrūko tik sauso balto vyno, bet buvo gerai ir sangrija.
Nors pats restorano interjeras gan pigokas, bet padavėjai puikiai kalba angliškai, virtuvė dirba greitai. Tik va, manau, kad kainomis tikrai šiek tiek piktnaudžiauja. Kita vertus, toks vaizdas ir relaksacija, girdint bangų ošimą visai čia pat, gal ir vertas tų poros permokėtų eurų.
Pomodoro
Santo Domingo, s/n. (mirador Punta del viento pza.)
Santo Domingo, s/n. (mirador Punta del viento pza.)
Puerto de la Cruz, Tenerife
tel. 922 381 328
tel. 922 381 328
---
Hands down, Sabor Canario restoranas – mano kelionės favoritas. Tačiau į šią vietą irgi patekome ne iš pirmo karto. Kai susiruošėme pietauti ir purškiant šaltam lietui (baigėsi, vos grįžom namo), blaškėmės po Orotavos senamiestį ieškodami Hotel Rural Orotava, galvojau, kad K. mane prakeiks. Ir kai paaiškėjo, kad restoranas nedirba, nes šiuo metu... taip, siesta (ir kaip aš nepasimokau??), galvojau skradžiai žemę prasmegsiu. Tą vakarą valgėme namie. Krevetes, troškintas apelsinų sultyse. Po poros dienų į Orotavą grįžome vien dėl šio restorano. Ir nė akimirką nepasigailėjome.
Nuo gatvės net nepastebimas, pietų metu restoranas buvo nusėstas vietinių ir turistų. Iš pirmo žvilgsnio įsimylėjau restorano kiemą po atviru dangum. O kai eidama plauti rankas pamačiau, kad virtuvė taip pat atvira – gali stovėti ir spoksoti kiek širdis geidžia, širdis iš laimės nusirito iki kulnų.
Daugžodžiauti nėra ką, bet maistas čia – nepakartojamo gerumo. Užkandžiui užsisakėme vietinio ožkos sūrio užtepėlės, gardintos aštriais raudonaisiais pipirais. Pasaka, ne skonis. Ir nors šį kartą man vėl nepasisekė K. įtikinti, kad ragautų žuvies, paprasta kepto viščiuko kulšelė su svogūnais buvo išties gardi ir gerai paruošta. O mane nuginklavo ant griliaus kepta abadejo (menkės) filė su žaliuoju mojo padažu, pagamintu iš kalendrų, papas arrugadas, raudonuoju mojo ir daržovėmis. Trumpai tariant, turbūt geriausiai paruošta žuvis, kokią esu kada valgiusi.
Sabor Canatrio (Hotel Rural Orotava)
Calle Carrera 17
Calle Carrera 17
La Orotava, Tenerife
tel. 922322793
tel. 922322793
---
Dar viena vieta į kurią sugrįžčiau ne kartą – La Papaya restoranas. Dėl jo į Puerto de la Cruz specialiai važiavome antrą kartą. Tikriausiai aišku, kad nepasigailėjome. Rinkdamas kelionės geriausias vietas pietums, K. La Papaya įrašė pirmu numeriu.
Istorija kartojasi: iš pažiūros – nieko ypatingo, lauke užimti vos pora stalų, įėjus į vidų pasitinka kiek nejauki tamsa ir... šviesa tunelio gale. Sodas! Žalias žalias, su stikline mansarda viduje ir staliukais po atviru dangumi. Kresnas, pilvotas, pagyvenęs ispanas sukasi kaip vijurkas – visus stalelius aptarnauja vienas pats. O patiekalai iš virtuvės keliauja kas minutę.
Kadangi dvejojau, padavėjas rekomandavo savo favoritą – ant grotelių su česnakai keptą abadejo. Jam turbūt nė galvon nešovė, kad tokią porciją, t.y. visą žuvį, aš valgyčiau 3 dienas. Teko mainytis su K., kuris taip pat paklausė rekomendacijos ir užsisakė cherne a la marinara – vilkešerį marianra padaže, patiektą su virtomis bulvėmis.
Abu patiekalai, nors ir žiauriai neišvaizdūs, buvo tokio paties žiauriai nenusakomo skanumo. Tik kepta žuvis man pasirodė kiek rieboka, bet šviežia šviežia, minkštutėlė ir labai gardi. O apie vilkešerį net nekalbu, mėsa buvo tokia minkšti ir trapi, kad net kramtyti nereikėjo.
Kad maistas La Papaya išties gardus galima numanyti ir iš to, jog nebuvo nė vieno laisvo stalelio, garsiai čiauškėjo vietiniai ir peiliais tarškino nemaža vokiečių turistų grupė, o vienam staliukui nespėjus atsilaisvinti, po kelių minučių jau sėdėdavo kas nors kitas. Labai rekomenduojam!
La Papaya
Calle Lomo, 10
Puerto de la Cruz, Tenerife
tel. 922 38 28 11
Vieną iš dienų, kai nusprendėme vakarieniauti namuose, bandydama pakartoti pirmųjų krevečių sėkmę paruošiau krevetes, troškintas su pomidorais ir svogūnais. Įkvėpimas aplankė prisiminus, kad labai panašiai katalonai ruošia midijas pomidorų padaže.
Krevetės, troškintos su pomidorais
arba beveik katalonietiškai
800 g krevečių
4-5 pomidorai
2 svogūnai
4-5 česnakų skiltelės
200 ml pomidorų tyrės
apie 300 ml vyno
apie 250 ml vandens
1-2 citrinų sultys
½ ryšelio petražolių
druskos
šviežiai maltų 4 rūšių pipirų arba juodųjų
1 šaukštas alyvuogių aliejaus
Puode ant trupučio aliejaus pakepinkite pusžiedžiais pjaustytus svogūnus, kol taps permatomi. Suberkite traiškytas česnako skilteles, pakepinkite dar minutę. Suverskite smulkintus pomidorus, supiįlkite pomidorų tyrę, vyną, vandenį, spaustas citrinų sultis, paskaninkite druska ir pipirais. Galiausiai suberkite kapotas petražoles ir kaitinkite ant vidutinės ugnies, kol užvirs.
Užvirus, ugnį sumažinkite ir patroškinkite 5-10 min. paragaukite, ar netrūksta prieskonių, jei reikia, ultinį pataisykite pagal skonį. Suberkite krevetes ir troškinkite, kol krevetės taps rausvos (priklausomai nuo krevečių dydžio tai ali trukti 3-8 minutes). Nukaiskite nuo ugnies ir iškart patiekite.
Geros likusios savaitės. Nepamirškite pasilepinti!
17 komentarai (-ų):
Ech.... seilė nutįso iki žemės...., einu bent kavos pasidaryti...
O aš dar nepietavau.. Geras straipsnis ;)
Nuostabu!! Labai fainai, kad daug fotografiju :) Man visada idomiausia apziurineti kelioniu nuotraukas, o jei dar jos susijusios su maistu.. :)
Oooo, taip! Irgi nesenai iš ten, kai kuriuose iš čia nurodytų restoranų irgi valgėm. O pietuose (bet kurioj šaly) yra nerašyta taisyklė - eiti iš išvaizdos baisiausią restoranėlį, ten būna pats dieviškiausias maistas! Restoranai - kas kita, ten (jei dar rekomenduoti) visada (beveik) gausi labai gerai, tai ko tikiesi žodžiu :) Bet asmeniškai labiau žavi tie kiek "patriušę kabakėliai", aptarnauja visada iki negalėjimo mieli pietiečiai, nekalbantys nė kiek EN, serviruojantys paprastuose induose, tačiau patiekiantys dieviško skonio valgius :) Bet ką iš žuvies ar jūros gėrybių valgant dar neteko nusivilti, ten jos visai šviežios, vietiniai moka puikiai jas ruošti, tad belieka tik saiką pasikviesti į draugiją... :) Amm...jau nostalgija žodžiu :)
Ačiū, Egle, už tokį dienos praskaidrinimą, skaičiau po truputuką, norėjosi, kad visa apžvalga nepasibaigtų.
O valgėt kokių nors desertų? Ar geriausias desertas buvo vaisiai? :)
Eglute, puikios nuotraukos ir dar puikesni pasakojimai iš valgio paieškų :))
P. S. gal ne tiek į maisto temą, bet visgi noriu rekomendacijos - ketinu su sūnum Kanaruose praleisti Kalėdas ir Naujuosius - gal gali rekomenduoti vietą, kur apsistoti? nenorim viešbučių.. Ačiū iš anksto :)
Sutinku, kad atostogų svarbi sudedamoji dalis yra ir gastronomija ir, kad geriausia eiti į rekomenduotas vietas. Mes vasarą pabūvojome Lanzarote ir La Palma salose ir taip pat lankėmės rekomenduotose vietose pavalgyti, iš išvaizdos tikrai netraukinčiose, kur nėra turistų, o vietiniai pietaujantys, kur tokios šviežios žuvies, papas arrugadas con mojo rasi tik ten...
Sėkmės
Gražios nuotraukos. Matyti vaizdai.
Skaičiau ir tarsi kartu su Jumis klajojau po saulės ir vandenyno nubučiuotą Kanarų salyną bei besimėgaudma ragavau dieviško skonio vietinį maistą. Nuostabus įrašas!!!
Ah, Egle, žiūriu ir prisimenu (kažkodėl) Kretą, kur irgi daug jūros, kalnų ir pasakiško maisto :)
Prisikeliavau skaitydama si nuostabu irasa, Egle! Ach, atostogos... :)
Klausyk, o taviskis nepapyksta, kai tu su fotiku duodiesi? Manajam kantrybe jau senka :/ reikia kazkaip spresti situacija.
Dieve, kaip nuostabu!!! mes neseniai grįžom iš vakarų Sicilijos, kur taip nesisekė su maistu - viskas buvo super brangu ir super neskanu :) ech, kaip norėčiau kitą kartą, taip, kaip Jūs čia :)
Mam, Mindaugai, Br, Ieva M., ačiū ačiū :)
Anonime, kaip smagu ir faina, kad kai kurios vietos matytos. O konkrečiai kurios? Ir visiškai pritariu dėl nutriušusių kabakėlių, ale šį kartą testavom Lonely Planet'ą.
Maisto Diletante, čia toks suktas reikalas :) Mes abu esam visiški saldumynų nemėgėjai. Mūsų namuose šiaip nerastum nė vieno saldainio, gal tik kažkur dar užkištas šokoladas netikėtiems svečiams pavaišinti. Geriausias desertas - vaisiai. o pyragų ir pyragaičių, deja, bet niekur neragavom.
lilumo, ačiū už gražius žodžius, bet dėl vietų tai nelabai ką galiu pagelbėti. Mes vienoje saloje gyvenome nedideliame viešbutyje, išsinuomojom apartamentus su virtuvėle. Šiaip nieko, bet tikrai nerekomenduočiau. O kitoje saloje gyvenome viešbutyje, taip pat apartamentuose su virtuve (nors nežinau, gal jų visi viešbučiai tokie), bet iš esmės, jei nenuomosit mašinos, vargu ar verta ten apsistoti, nes iki didžiųjų miestų ir paplūdimių reikia pavažiuoti.
Juste, ir kaip atostogos? :) Papasako, kur buvot/valgėt. Kaip įdomu :)
Migle, oi, Kreta, saulė... Norėč ir aš :)
Jūrate, nebepyksta :) Aišku, tikiu, kad jį nervia, kai aš kas du metrus stoviu ir bandau rast gerą rakursą pusę minutės. Bet aš jam sakau, ka atostogų metu atsipalaiduotų ir nesinervintų :D Ačiū.
Erica, jums šitaip nepasisekė? Negaliu patikėti, juk Sicilijoj maistas turėtų būti išvis dieviškas!
Koks žavingas įrašas! Įsivaizduot tik galiu, kokios nuostabios atostogos buvo! Ir be galo džiugu, kad Lonely Planet'as nenuvlė ir pasiūlė puikias rekomendacijas dėl maisto (man didžiausia baimė kur keliaujant, kad apsigausim ir prarasim galimybę pavalgyti skaniai, kaip vietiniai).
Egle, atostogos buvo įdomios. Jei įdomu, gali žvilgtelti truputį apie tai čia: http://geraideja.blogspot.com/2011/08/atostogos.html
Kalbant apie maistą, tai žuvys ten nepakartojamo skonio ir tiek daug rūšių. Ir jos visada šviežios...
Lankėmės draugų ir forumuose žmonių rekomenduojamose vietose, kur turistų nerasi, kur kainos vietiniams gyventojams, o žuvys sužvejotos tos dienos rytą. Vieną dieną pietavome vienoje vietoje, su atvira virtuve, kur galėjome žuvį išsirinkti patys ir pasirinkti jos pagaminimo būdą. Norėjome sugryžti ir pabandyti kitus valgius, bet pritrūko dienų. Valgėme lapas - salų tipiškus moliuskus, kurie mane pavergė savo skoniu. Na ir žinoma, papas arrugadas con mojo verde ir mojo rojo. Taip pat mano vyras žinojo labai gerą itališką restoraną. Jeigu kada vyksite ar reikės tikslių pavadinimų ir adresų, tai sakyk, papasakosiu smulkiau ir pasiknisiu po tos kelionės užrašus ir paklausiu savo vyro, nes jis tas, kuriam svarbiausia atostogų dalis - tai bandyti naujus ir skanius maistus, kuris ieško informacijos ir vedžioja po geras vietas ir kur maistas tikrai nenuvilia. Kartais man kantrybė trūksta, kai iš alkio bele ką suvalgyčiau, bet jam reikia rasti TĄ vietą arba laukti atsilaisvinusio staliuko. Bet galiausiai po valgio sakau, kad buvo verta pakentėti :)
Labas Egle, pabudau su telefonu rankose ir mintimi ka cia siandien skaniai pasigaminus. Uzejau i svecius(ZA) ir negalejau atsilailyti neparases, kaip nuostabiai viskas perteikta. Net tumpam pats persikeliau i tavo sauletaja oaze:-). MMM...
Veliau prisiminiau su savo;-) Karoliuku trumpa fly-trip i Milana, skaniausia sviezio tuno kepsni gyvenime. Taip pat neisvaizdzia is isores, bet is vidaus zaliuojancio sodelio picerija, kur pica didele, gardi ir pigi.
Sauniai viska aprasei, malonu skaityti. Kadangi jau visiskai pabudau eisiu kazka pasigaminti is tavo meniu. Sikart kazka lietuviskai. Beje turiu tau klausima;-) - gal jau zinai kaip gaminti raudonaji ir zaliaji mojo?
neįtikėtinai skanus visom prasmėm straipsniukas.... svajonė....
Balandį ir mes į Fuerte ir Lanzarotę keliam sparnus. Pakomentokit, prašau, trumpai, apie kainas restoranėliuose. Vis dar neapsisprendžiam dėl maitinimosi tipo viesbutyje..Imt tik pusrycius, pusrycius ir vakariene, ar visai neimt. Dėkui :)
Rašyti komentarą