Sudie, 2011-ieji, Jūs buvote puikūs!

Sudie, 2011-ieji, jūs buvote puikūs! Kitokie, nei praėjusieji. Ramesni, tylesni, bet ne mažiau įspūdingi.

Buvot džiaugsmo ir susitaikymo su savimi metai. Metai, pažėrę krūvą galimybių, naujų žmonių, įdomių projektų ir fantastiškų kelionių. Metai, privertę suprasti, kokie brangūs yra artimi žmonės. Ir draugai. Privertę sustoti, perkainoti svarbiausias vertybes, įsiklausyti į save ir kitus. Metai, išmokę džiaugtis. Dideliais ir mažais dalykais. Buvot meilės ir stiprybės metai.

2011-ieji, jei reikėtų Jus įvardinti vienu žodžiu, nedvejodama ištarčiau – meilė. Meilė sau ir Tau. Šeimai ir draugams. Meilė darbui. Buvot metai, išmokę dalintis. Suprasti, kad pasidalintas džiaugsmas – dvigubai didesnis.

Dar pavadinčiau jus įkvėpimo metais. Dėkoju dangui, likimui, žvaigždėms ar tiesiog aplinkybėms, kad teko laimė parengti gausybę interviu ir sutikti įdomių, dideliems darbams įkvepiančių žmonių. Gražių savo kasdienybe, mintimis, tikrumu. Paprastų ir drauge tokių didelių.

Versdama nuotraukas skaičiuoju gražiausias akimirkas, mažus ir ne tokius mažus darbus. O jų tiek, kad sunku patikėti, jog dar neseniai mojavom 2010-iesiems. Regis vakar. Ir kada viską spėjom? Laikas lekia beprotiškai greitai.

Geri buvot metai. Lengvi. Ir šviesūs. Išmokę atkaklumo nelygioj kovoj su savim ir savuoju ego. Metai, padovanoję „Skonio žinyną“, galimybę fotografuoti ne tik knygai, bet ir kitiems įdomiems projektams. Gausybę renginių ir pažinčių. Metai turtingi naujais skoniais, atradimais, žiniomis, knygomis...

Jurgos M. nuotr.

Jurgos M. nuotr.

Buvot metai, netikėtai atnešę ypatingas ir įsimintinas keliones: Stokholmą, Boloniją, Florenciją, bei ketverius metus lauktas atostogas. Buvot vestuvių metai, leidę širdimi paliudyti tokią stiprią ir kartu trapią kitų meilę. Šilti buvot metai.

Sudie, 2011-ieji, jūs buvote puikūs! Ačiū, kad buvot.

O 2010-ieji buvo tokie.

Kreminė grybų sriuba

Ne paslaptis, kad mėgstu grybauti. Draugai ir artimieji žino, kad kartais nusigrybauju pagrybauju ir gyvenime, bet tebūnie tai mažytė mūsų paslaptis. O dar labiau mėgstu grybus. Visokiais pavidalais: šviežius, virtus ir keptus, sūdytus, marinuotus ar raugintus. O džiovintus tiesiog dievinu – tas drėgnas miško samanų ir sodrus žemiškas aromatas švelniai veda mane iš proto. Skirtingai nei K., kuris mėgsta visokius grybus, išskyrus džiovintus. Bet aš kartais sugudrauju ir džiovintų grybų kur nors įmaišau bent jau dėl kvapo.

Todėl neretai mūsų sriubos, padažai ir netgi druska kvepia džiovintais baravykais ar paprastesniais grybais. Kartai jų įmaišau ir į maltą mėsą, pavyzdžiui, kepdama zuikį ar maltinukus, koldūnų, lazanijos įdarą. Ir taip pasaka be galo.

Man pati skaniausia – trinta grybų sriuba. Ir nors gana seną, apytikslį šios sriubos receptą galite rasti čia, bet kokią grybų sriubą visada verdu iš akies. Tik stengiuosi, kad grybų sriuboje būtų ne mažiau 3 skirtingų rūšių – šviežių (tinka pievagrybiai), konservuotų ir, žinoma, džiovintų. Taip ir šį kartą – nieko mandro ar prabangaus, iš akies, paprastai ir be vingrybių (kurių yra viename mano nužiūrėtame recepte su Marsalos vynu ir kepintais lazdynų riešutais). Bet patikinu, kad šios sriubos skonis – ypatingas.

Kreminė grybų sriuba

Pagal trintos grybų sriubos receptą

250 g pievagrybių

gera sauja džiovintų baravykų

0,5 l konservuotų grybų

50 g sviesto

1 svogūnas

1 bulvė

~1,5 l vandens

1 lauro lapas

džiovintų ar šviežių čiobrelių

druskos ir šviežiai maltų juodųjų pipirų

200 g grietinėlės

Džiovintus grybus užpilkite verdančiu vandeniu ir palikite, kad išbrinktų. Puode ištirpinkite sviestą, pakepinkite smulkintą svogūną, kol suminkštės. Sudėkite susmulkintus pievagrybius, taip pat pakepinkite. kai grybai suminkštės, supilkite vandenį, sudėkite nuskustą ir susmulkintą bulvę, lauro lapą, čiobrelius, konservuotus (nuplautus!) grybus, džiovintus baravykus ir skystį, kuriame grybai mirko. Įberkite šiek tiek druskos, pipirų ir užvirkite.

Kai bulvės ir džiovinti grybai išvirs, sutrinkite elektriniu trintuvu. Supilkite grietinėlę, dar šiek pakaitinkite, kad sriuba sušiltų. Pilstykite į dubenėlius, paskaninkite šviežiai maltais pipirais ir čiobreliais.

Savaitgalio džiugesiai

*kinas nr.1: gal ne toks geras kaip „Into The Wild“, bet taip pat labai puikus „The Way“ (2010).

*kinas nr.2:  „The Help“ (2011) nominuotas net 5 „Auksiniams gaubliams“. Paprastas ir jautrus. Verta pamatyti. 

*melodija: mano širdy visada žiemiškai skamba Barry White „Let The Music Play“.

*knyga: vakaroju su Eva Tombak „Kas liko už kadro“. Profesinis smalsumas.

*fotografija: Richard Jung ir gatvės meno fotgrafija

*receptas: karštas mėtų šokoladas.

*pasidaryk pats: prieskoninė druska su džiovintais grybais

*skaitiniai: Giedrius Drukteinis „Kodėl mes valgome taip, kaip valgome“

*gėris: Agnės megztas desktopas darbastalis

*tinklaraštis: Aušros smagiai ir profesionaliai rašomas „Vaikai ir vanilė“. Rekomenduoju palandžioti po svetimą virtuvę.

*savaitgalio planas: rockin' 2012

*žodžiai: „You is kind. You is smart. You is important“. Aibileen Clark („The Help“)

Gražaus ir teisingo penktadienio!

Aguonų pyragas. Buvo Kalėdos.

Buvo Kalėdos. Ir buvo gerai. Tyliai, ramiai, paprastai ir jaukiai. Namie. Buvo saulės ir lūpas kandančio vėjo. Ir baltos šlapdribos, tankiu rūku aptraukusios kelią namo. Netgi sniego buvo. Daug miego. Dar daugiau karšto vyno, ilgų pokalbių, džiugesio ir atgijusių namų dvasios. Truputį magijos. Dovanų popieriaus čežėjimo, žibančių akių ir suvaikėjimo. Ore tvyrančios nuojautos, kad viskas yra ir bus gerai. Išvažiavom geresni. Palikę ir išsivežę džiaugsmą. Pasidalinę ir gavę. Buvo Kalėdos. Geros Kalėdos.

„O šitas pyragas su 9 kiaušiniais?“ Su 9 kiaušiniais. „Ir džiūvėsėliais?“ Mhm, su džiūvėsėliais ir 300 g aguonų. „Ir aguonas reikia nuplikyti tris kartus verdančiu vandeniu, palikti pernakt ir sumalti, o kiaušinių baltymus išplakti atskirai ir įmaišyti į aguonų masę?“ Aha. „Taigi čia tas pats pyragas, kurį kepdavau prieš daug daug metų. Pameni?“

Ir nors pradžioje tokio kepinio prisiminti negalėjau, važiuojant namo kažkur apdulkėjusiame atminties kampe pavyko atrasti ir net pajusti to vaikystės torto skonį. Saldus aguoninis biskvitas, suteptas saldžiarūgščiu plaktos grietinės kremu, tirpte tirpstančiu burnoje. Tik mama perpjaudavo biskvitą į tris dalis, sutepdavo ir palikdavo šaltai pernakt, o „Metuose už stalo“ siūloma jį sulaistyti virtos grietinėlės kremu. O mano šypsenos, kaip tada, taip ir dabar liko nuspalvintos juodais aguonų grūdeliais. Kaip visada per Kalėdas.

Aguonų pyragas

Nijolė Marcinkevičienė „Metai už stalo“

Pyragui:

300 g aguonų

300 g cukraus

1 šaukštas smulkintų riešutų

110 g maltų džiūvėsėlių

½ šaukštelio cinamono

9 kiaušiniai

Kremui:

1 l riebios grietinėlės

250 g cukraus

pakelis vanilinio cukraus

Aguonas iš vakaro užpilkite verdančiu vandeniu, gerai išmaišykite, vandenį nupilkite. Taip pakartokite 3 kartus. Dar kart1 užpilkite verdančiu vandeniu ir palikite per naktį. Aguonas nusunkite, kelis kartus permalkite mėsmale (aš sėkmingai tai darau elektriniu smulkintuvu). Aguonas sukrėskite į didelį dubenį.

Atskirkite kiaušinių trynius nuo baltymų. Imkite medinį šaukštą ir gerai išsukite aguonas, dėdami po vieną trynį ir šaukštą cukraus. Kai išsuksite visus trynius ir cukrų, masę sukite dar 10 min.

Išplakite baltymus, juos kartu su džiūvėsėliais ir cinamonu sudėkite į aguonų masę ir viską atsargiai išmaišykite. Masę sukrėskite į sviestu pateptą kepimo formą (21 cm skersmens) ir kepkite 180 °C temperatūroje, apie 40-45 min. arba kol iškeps (įsmeigus ir ištraukus medinį pagaliuką, šis turi būti švarus). Iškepusį pyragą išverskite ant aušinimo grotelių ir paruoškite kremą.

Į didelį puodą supilkite grietinėlę ir kaitinkite. Kai užvirs supilkite cukrų ir kaitinkite nuolat maišydami mediniu šaukštu. Kai kremas kiek sutirštės ir paruduos, gauta mase (apie pusę, ar kiek susigers) palaistyti pyrago paviršių. Kuo daugiau kremo susigers, tuo skaniau. Likusį kremą kaitinkite toliau, kol sutirštės ir taps kondensuoto pieno konsistencijos. Pilkite paruoštą kremą ant pyrago, viršų pabarstykite riešutais ir palikite aušti per naktį.

Pyragas, nes tortu aš jo nepavadinčiau. Labai vykęs kepinys. Netikit? Paskaitykit, ką sako Aušra ir Renatą, pamatysit.

Rageliai su lazdyno riešutais

„Paprastai kas nors netikėta būtinai atsitinka. Toks mūsų gyvenimas. [...]
Ateitis yra nenuspėjama. Mes niekada negalime žinoti, kas dar mūsų laukia.“

Ajahn Brahm 

Ir kai galvoj tiek minčių, planų, kad negaliu suprasti, kaip jos visos ten telpa. Kai neišmanau kaip jas reiktų tvarkingai surikiuot, sudėlioti. Kai atrodo, kad tai – kažkokia misija neįmanoma, suprantu, kad jų dėlioti ir nereikia. Paprastai kas nors netikėta būtinai atsitinka.

Jaukių, tikrų ir ramių švenčių.

Rageliai su lazdyno riešutais

Tešlai
250 g kambario temperatūros sviesto
3 kiaušinių tryniai
250 ml grietinėlės (36% rieb.) 

375 g miltų
½ šaukštelio druskos 

Įdarui
125 g cukraus
2 šaukšteliai malto cinamono
150 g kepintų lazdyno riešutų 

 
Dideliame dubenyje sumaišykite kambario temperatūros sviestą, trynius ir grietinėlę. Suberkite miltus, druską ir užminkykite minkštą tešlą. Iš tešlos suformuokite rutulį, suvyniokite į maistinę plėvelč ir padėkite nakčiai į šaldytuvą atvėsti.
     

Kepintus riešutus, cukrų ir cinamoną sutrinkite virtuvės kombainu, kol riešutus susmulkinsite ir viskas gerai susimaišys.

 
Padalinkite tešlą į 4 lygias dalis. Kiekvieną iškočiokite į 5 mm storio apskritimą. Pabarstykite riešutų ir cukraus mišinį tolygiai ant visų 4 apskritimų, užpilkite beveik iki pat krašto. Supjaustykite kiekvieną apskritimą į 8 trikampius, kaip picą. Suvyniokite kiekvieno trikampį nuo krašto link vidurio ir kepkite 25 min. orkaitėje, įkaitintoje iki 190 °C. Palikite atvėsti ik kambario temperatūros. Galite pabarstyti cukraus pudra.

Prie šios tešlos tinka kuo saldesnis įdaras, aš dar vienus dariau su figų džemo įdaru. Labai skanu. Kitą kartą bandysiu su šokoladiniu kremu ir riešutais. Pasisekimas turėtų būti milžiniškas. O šią nesaldžią, brt fantastišką tešlą labai rekomenduoju išmėginti.

Receptas adaptuotas pagal Momofuku Milk Bar Holiday Cookie Recipes: Walnut Rugelach.

Imbieriniai pipiriniai sausainiai

Žinai, jaučiuosi sumautai. Tik nesakau, nutyliu. Sakys, „šitai jau visai kvankšt. Kaip gali nepatikt Kalėdos?“ Šiaip jau Kalėdos man patinka, bet kažkodėl visai jų nelaukiu. Sėdžiu sukryžiavus kojas ant palangės, spoksau į pliurziną kiemą ir žilvitį priešais, su maskatuojančiais trim lapais, o žmonės šneka, kad ant svieto ramunės žydi... Kokios dar Kalėdos? Ir širdy jokio laukimo. 

Ir šiaip mane veikia tas erzelys. Negerai veikia. Atrodo visi lekia, apsikarstę maišais dovanų, popierių, girliandų. Mane tas nesąmoningas pirkimas reikia nereikia išvis iš proto veda. Nesuprantu, kur jie visi randa tą pakilią dvasią, nes tame beprotiškame chaose, karštligiškame lėkime aš tik stoviu kaip įkalta į žemę ir nežinau į kurią pusę dabar man bėgti. Dar tos nugrotos ausį rėžiančios melodijos kasmet per kelias savaites spėjančios įgristi  iki gyvo kaulo, nutriušę Kalėdų seniai prekybos centruose ir klaikūs kiniški blizgučiai. Jokios šventinės dvasios juose man nepavyksta įžvelgti.

Blogiausia yra tai, kad kasmet ateina akimirka, kai suvokiu, kad tame chaose kažkur pasimečiau. Ėmiau ir pasimečiau. Likau be vietos. Niekur. Kai visi skuba, zyzia, planuoja šventes ar ateinančius metus, rašo didžiausius sąrašus ir kuria grandiozinius ateinančio penkmečio planus, man pasidaro labai liūdna. Nežinau, ar man savęs gaila, tikriausiai ne, negaila, bet taip šlykščiai jaučiuosi tik kartą metuose. Nykiai ir tuščiai.  Bjauriausia, kad tas jausmas toks veriantis, kad net skauda. 

Šiaip jau žinau, kodėl pasimetu. Kai visi sudarinėja sąrašus, ką darys ar ką turi padaryti ateinančiais metais,  Aš nežinau, ko aš noriu. Ir kuo daugiau apie tai galvoju, tuo blogiau. Grandiozinių planų niekuomet nekūriau, viskas, kas vyksta mano gyvenime vyksta iš širdies ir savaime. Ir šiaip, aš šiek tiek fatalistė.

Keisčiausia, kad pernai pamaniau, jog galiu save apgauti ir metus suplanuoti. į darbo knygą surašiau Didžiausių Metų Darbų Planą. Metai turėjo būti puikūs. Bet savęs nepergudrausi ir įpročio neplanuoti taip lengvai nepakeisi. Iš to plano teišbraukti 3 punktai (tiesa, šiandien išbraukiau 4-ą), iš 25 knygų sąrašo perskaitytos vos 2 (kitos į rankas papuolė ne pagal sąrašą), o likę lūkesčiai sprogo kaip pučiamas balionas: garsiai ir skaudžiai. Ir man gėda. Prieš save labiausiai gėda. Geriau, jau būčiau neplanavusi.  

Ir prisiekiau sau, kad šiemet tai jau jokių sąrašų, penkmečio ir dešimtmečio planų nesudarinėsiu. Bus kaip bus. Ir, žinau, bus gerai. Net drebu kaip laukiu tos ausyse spengiančios baltos žiemiškos tylos, kai gali trenkti durim, palikdama senuosius ir kalėdinį erzelį kažkur anapus. Kai viską, regis, gali pradėti iš naujo.

Ir ta slogi šiandienos nuotaika praeis. Dar savaitė ir praeis. Viskas bus gerai. Ir bus Kalėdos. Namai. Gal ir pyragų bus. Meduolių gal. O dabar imu, nukandu briedžiui galvą. gyvent lengviau nepasidaro. Bet ant dūšios geriau.

Sausainius, meduolius pradėjau kepti iš anksčiau, juk ne visi tokie kaip aš. Jie kažko kalėdiško laukia. Tai ir prikepiau. Kalną. Ir dar turbūt kepsiu šiandien vakare. Šitie imbieriniai - pipiriniai būtų skanūs bet kokios formos. Ir net net tada, jei nė iš tolo nekvepia Kalėdom

Imbieriniai pipiriniai sausainiai

100 g rudojo cukraus
100 g baltojo cukraus
100 g auksaspalvio sirupo (arba medaus)

75 ml vandens 

150 g sviesto

1 šaukštas cinamono
1 šaukštas malto imbiero
1 šaukštas maltų kardamonų
½  šaukštelio juodųjų pipirų

½  šaukšto kepimo miltelių
500 g miltų

Į puodą suberkite cukrų, įpilkite auksaspalvio sirupo ir vandens. Kaitinkite ant nedidelės ugnies, kol cukrus ištirps. Sudėkite sviestą ir kaitinkite, kol ištirps. Ugnį išjunkite ir palikite paruoštą sirupą pravėsti. Įmaišykite prieskonius ir kepimo miltelius. 

Pravėsusį prieskoniuotą sirupą sumaišykite su miltais ir užminkykite vientisą tešlą. Tešlą įvyniokite į maistinę plėvelę ir palikite atvėsti šaldytuve. Geriausia pernakt.  

Tešlą dar kartą išminkykite, kol minkysis lengvai.  Ant miltais pabarstyto darbastalio plonai iškočiokite, išpjaukite norimos formos sausainius. Sudėkite ant kepimo popieriumi ištiestos skardos. Kepkite 8-12 minučių orkaitėje 180 °C. Palikite atvėsti ant kepimo skardos.

Receptas adaptuotas pagal: sweden.se

---

Ir dar. Man patinka žiema be sniego. O, džyz, kaip man patinka... Galiu mauroti sau su guminiais botais per balas ir per kiemą, be baimės išsitepti tuos sunkiai išsivalančius baisbočius. Apie gerus batus nė nekalbu. Aš ir geri batai žiemą? Turbūt juokauji, K. sakė, kad aš išvis tegaliu nešiot tik kaliošus, nes man batai nelaiko ilgiau nei sezoną.  Bet tai ar aš viena tokia nenormali, ar ką?

O dabar jau galit apmėtyt mane pomidorais. Arba nebedraugaut. Bet nepaisant mano pabambėjimų, iškepkit šituos sausainius, jie tikrai nerealūs...

Crostata di marmelata. Mažiau yra daugiau.

Jei labai labai norėčiau šį kepinį išgirti, turbūt rėkiančiu šriftu užrašyčiau „Tobulas paprastumas“ arba, kažką banalaus, kaip „Genialu tai, kas paprasta“. Arba... arba dar banaliau „Pyragas tirpo burnoje kaip rudenėjančio vakaro saulė, besileidžianti į purius, cukruotus vėjo tyliai plukdomus debesis“. Ha ha. Kaip pasakytų gerb. dėstytojas, „nu, kam tie kandeliabrai?“

Pasakysiu tik tiek, kad mane paprasti receptai veža, o mažiau visada yra daugiau. Kepkite šį pyragą, jei labai labai norisi ko nors skanaus, o šaldytuve – tik pasikorusi pelė. Esu įsitikinus, kad miltų, cukraus ir sviesto tikrai  yra kiekvienuose namuose, o uogienių tikriausiai irgi. Jei jau neverdate patys, tai mama ar močiutė tikrai bus pasirūpinus uogienių atsargom. Kepkite ir tada, kai norisi pyrago, o įkvėpimo statyti tortus ar kepti fancy-shmancy pyragus nerasta. Arba jei ieškote kažko paprasto, bet išties labai gardaus. 

Pyrago (jei jį išties galima vadinti pyragu) esmė – kočiojama trapi tešla. Ir, žinoma, sviestas.  Tikras, 82% riebumo sviestas. Turbūt nebereikia sakyti, kodėl čia netiks tepusis riebalų mišinys (ir apskritai, jam ne vieta virtuvėje) ar margarinas. Dar būtina gerai išsijoti miltus, jei turite laiko, grūstuve ar virtuvės kombainu susmulkinti cukrų. Ir, aišku, gaminti su meile.

E. Binkauskienė knygoje „Kepiniai“ (1978 m.) siūlo du kočiojamos trapios tešlos minkymo būdus. Pirmuoju ant lentos išberiami miltai, ant jų dedama su cukrumi, kiaušiniais bei prieskoniais išsuktas sviestas ir greitai, kad nespėtų sušilti, spaudžiant rankomis suminkoma vientisa, lygi masė. tešla suvoliojama apvaliu rutuliu, uždengiama ir laikoma šaltai (10-30 min.), kad sukietėtų.

Antruoju būdu ruošiant tešlą, ant išsijotų miltų dedamas gabalais supjaustytas sviestas ir kapojama dideliu plačiu peiliu, kol sviestas susijungia su miltais. Tada įpilami tryniai, sudedamas persijotas miltinis cukrus, prieskoniai. iš pradžių maišoma peiliu, užverčiant miltus iš kraštų, o po greitai suminkoma, spaudžiant rankomis iki vientisos lygios masės. Užminkyta tešla laikoma šaltai, kad atvėstų. Šiuo būdu paruošti gaminiai būna trapesni.

Vis dėlto, man labiau patinka Pellegrino Artusi siūlomas būdas: ruošiant tešlą, miltai sumaišomi su cukrumi, į juos sudedamas šaltas, kubeliais pjaustytas sviestas. Pirštų pagalvėlėmis viskas trinama ir trupinama tol, kol dubenyje telieka purūs tešlos trupiniai (visai, kaip čia). Tada įmušami kiaušiniai, sudedami prieskoniai ir užminkoma vientisa lygi masė. Dirbti su šia tešla – vienas malonumas: minkštutė, elastinga, lengvai kočiojasi. Tiesiog kiekvieno kepėjo svajonė

Tiesa, E. Binkauskienė primena, kad šią tešlą geriausia ruošti 16 °C temperatūroje, kad per daug nesuminkštėtų riebalai.

Crostata di marmelata

arba kočiojamos trapios tešlos pyragas su uogiene

Tešlai: 

250 g miltų

125 g šalto sviesto

110 g cukraus

1 kiaušinis + 1 kiaušinio trynys

1 citrinos žievelė

Įdarui:

200 g mėgstamos uogienės

Išsijokite miltus, suberkite smulkintą cukrų (smulkinti nebūtina, bet nepakenks), sudėkite gabaliukais supjaustytą šaltą sviestą. Pirštų pagalvėlėmis viską trinkite ir trupinkite tol, kol dubenyje liks purūs tešlos trupiniai ir nebesimatys sviesto gabalėlių.

Lengvai išplakite kiaušinį (šaukštą plakinio pasilikite pyrago aptepimui), įmaišykite tarkuotą citrinos žievelę. Supilkite į tešlą, įdėkite kiaušinio trynį ir suminkykite vientisą, elastingą tešlą. Iš tešlos suformuokite kamuolį, suvyniokite į maistinę plėvelę ir padėkite į šaldytuvą bent 30 minučių. Artusi rekomenduoja tešlą šaldytuve laikyti pernakt.

Iš maždaug ¾ tešlos iškočiokite pyrago pagrindą, įtieskite jį į gerai sviestu pateptą apvalią kepimo formą. Kraštus gražiai apipjaukite. Ant pyrago pagrindo supilkite uogienę (geriau tirštesnę. jei skysta, įmaišykite šaukštelį krakmolo) ar marmeladą, tolygiai paskirstykite. Iškočiokite likusią tešlą, išpjaukite apie 2 cm pločio juosteles ir sukryžiuokite ant pyrago grotelėmis. Patepkite likusiu kiaušinio plakiniu ir kepkite 180 °C apie 25 minutes arba tol, kol pyrago tešla bus gražios aukso spalvos. Iškepusį pyragą palikite ataušti.

Nepamirškite, kad trapūs pyragai pjaustomi pašildant peilį karštame vandenyje.

Recepto šaltinis: Pellegrino Artusi „La Scienza in Cucina e L'arte di Mangiar Bene“ p. 188 ir 199.

Crostata di marmelata

Pastry:

250 grams of flour

125 grams of cold butter

110 grams of sugar (icing or grounded sugar works best)

1 egg + 1 egg yolk

zest of 1 lemon

Filling:

about 200 g your favourite jam

To make the pastry, sift the flour, ground the sugar, mix well. Cchop the cold butter into small pieces, add to the flour and sugar mixture. With your fingers, rub the butter into the flour until you get a crumbly mixture and there are no more visible pieces of butter. The crumb texture should be light and fluffy. Mix in the lemon zest and beaten egg plus an extra yolk until the pastry comes together into a smooth, elastic ball. Cover in cligfilm and let it rest in the fridge for at least 30 minutes. Artusi says if you do this the day before, it's even better.

Roll out about ¾ of the pastry to cover your pie dish. Fill the pie with your favourite jam. Roll out the rest of the pastry and cut into strips, about 2 cm wide to create a lattice for the top of your crostata. Bake at 180 °C  for about 25 minutes or until it is golden brown. Remove from the oven and let cool.

Warm your knife in hot water before cutting the pastry.

Adapted from: Pellegrino Artusi „La Scienza in Cucina e L'arte di Mangiar Bene“ p. 188 ir 199.