Midijos. Kinas. Ir knygos. Tiksliau, kulinarinis kinas ir kulinarinės knygos. Trys didžiosios mano gyvenimo Meilės, kurių niekada nebus nei per daug, nei gana.
Taigi, „Kino pavasaris“ ir šiemet pradžiugino kulinariniu kinu ir netgi atskira kulinarinių filmų programa. Kadangi ne taip seniai Savaitgalio džiugesiuose buvau rekomendavusi puikią dokumentiką „Jiro Dreams of Sushi“ („Džiro sapnai apie sušį“), sekmadienį nusprendžiau praleisti kino salėse ir įsigijau bilietus į „Step Up to the Plate“ („Ateik arčiau lėkštės“), ir „Mussels in Love“ („Meilė midijoms“), ir „El Bulli – Cooking in Progress“ („El Bulli“ – išradingiausi eksperimentai virtuvėje“).
Ką gi, savaitgalio reziumė – pamatyti visi „Kino pavasario -13“ kulinariniai filmai. Nebūtinai teisingas, bet mano ketvertukas vistik susidėliotų kažkaip taip.. Kaip ten bebūtų, įsimintiniausiu taip ir liko – „Jiro Dreams of Sushi“. Ypatingas filmas. Kas įdomiausia, kad giliausia jo prasmė slypi ne pačiame maiste, o gyvenimo filosofijoje, požiūryje į kasdienybę, darbą, pareigas, auklėjimą, tradicijas. Nuostabu, kad tokių žmonių dar yra. Ir kad kuriami tokie filmai.
Antroji labiausiai patikusi juosta – „Step Up to the Plate“. Nors ko gero šiltai antroje vietoje lygiomis teisėmis galėtų įsitaisyti ir minėtas „Step Up to the Plate“, ir „Mussels in Love“, ir „El Bulli – Cooking in Progress“, kurio ištraukas buvau mačiusi dar viešėdama Barselonoje, lankydama Ferran Adria'i ir „El Bulli“ dedikuotą parodą. Visi savaip įdomūs, visi savaip geri. Tokie skirtingi, ir tokie panašūs. Buvo labai įdomu pastebėti, kad visuose keturiuose filmuose smarkiai akcentuojamas sezoniškumas ir metų laikų kaita. O tai mano manymu, yra pats pirmiausiasgeros virtuvės požymis.
Prie to paties pagalvojau, kad pagaliau reiktų vesti žiūrėjimo vertų kulinarinių filmų sąrašą. Nuo šiol jį (dar nebaigtą, tik pradėtą bei nuolat pildomą) galite rasti čia.
Bet šįkart, visgi ne apie Jiro Sukiyabashi ir ne apie Michelį Brasą, o apie „Mussels in Love“. Gražiai (labai gražiai. Ir labai gerai) nufilmuotas dokumentinis kinas. „Juosta gliaudo iš pirmo žvilgsnio tokias paprastas midijas. Nors karštame puode jos greitai atsiveria, šis moliuskas dar turi daug neįmintų paslapčių. Retas kuris žino, kad midijos gali būti patiekiamos ne tik kaip užkanda. Režisierius iš Belgijos pasakoja apie žmones, susijusius su midijomis. Pavyzdžiui, gydytojas Janas naudoja jų gaminamus klijus negimusiems kūdikiams išsaugoti. Filme taip pat kalbinami biologai ir virėjai, kurie išsako itin savitą požiūrį į midijas“, – rašo festivalio rengėjai.
Nors filme man vistik pritrūko maistiškumo ir kulinarijos, buvo įdomu stebėti, kaip šiuolaikiniame pasaulyje merdi ir žūsta tradicinė midijų auginimo kultūra ir derliaus nuėmimas, o juos keičia pramoniniu būdu auginamos midijos. Kad egzistuoja midijų peryklos, kur midijos dauginasi natūraliu būdu, o vėliau yra perimos, paauginamos ir pasėjamos jūroje. Kad ruošiant midijas, pačioje kepimo/ troškinimo pabaigoje būtina įdėti gabaliuką kitą sviesto (jei padažas be grietinėlės), kad skonis būtų švelnesnis ir turtingesnis. Kad kažkuriame Olandijos kaime kasmet renkama vietinės reikšmės Mis Princesė Midija, kuriai tenka kažkoks neaiškus vaidmuo. Ir kad patys flamandai dėl midijų kraustosi iš proto. Ir be galo jomis didžiuojasi.
Taigi, midijos. Viena mano gyvenimo Meilių iš didžiosios raidės. Kada pirmą kartą paragavau šviežių austrių, pamenu puikiai – tai buvo tik pernai. Jurga dar vartė akis ir bandė spyriotis, bet galiausiai mano įkalbinėjimams pasidavė. Kada pirmą kartą paragavau šukučių, irgi pamenu puikiai – prieš beveik septynis metus, dirbant ir keliaujant amerikėj. Mūsiškame restorane. O va, kada pirmąkart burnon įsidėjau midijų, prisiminti niekaip negaliu. Nors tu ką. Kaip ir krevečių.
Labiausiai man patinka moules marinière – su grietinėle, česnakais ir petražolėmis. Arba moules à la provençale – su pomidorais, česnakais ir baltu vynu. Nors aš, gamindama namie, dar pridedu ir apelsinų sulčių, kaip čia. Tiesa, labiausiai vykęs ir giliausiai atmintin įsirėžęs derinys pasirodė šią vasarą ragautos midijos su grietinėle, baravykais, konjaku (?) ir čiobreliais (?). Labai tiksliai pasakyti negaliu – ne mano toji porcija buvo, bet buvo be galo gardu. Dar yra labai geras Julia Child midijų, troškintų vyne, receptas ir, manau, kad manęs nenuviltų ir šis – su „Guiness“ ir grietinėle.
By the way, kad jau prakalbom apie jūrų
Receptas iš mano vienos mėgstamiausių ir šiuo metu bene daugiausia naudojamos Diana Henry receptų knygos „Plenty“. Juokingiausia tai, kad šią žymios britų maisto rašytojos knygą praėjusį rudenį parsivežiau iš JAV. Ir žinoma, amerikonišką leidimą, t.y. su uncijomis vietoj mililitrų ir svarais vietoje (kilo)gramų.
Viena iš tų kelių širdžiai brangiausių lauktuvių, dar ilgai priminsianti ypatingiausią gyvenime kelionę. Kai kaskart vartant solidžiomis fotografijomis iliustruotus receptus, širdis suvirpa prisiminus tą Boulder'io knygyną, tą šiltą vasaros vakarą, karščiu alsuojantį gatvės grindinį, tą kompaniją, draugus, tą vakarienę bei taip ir neišpildytą svajonę, kada nors sugrįžti ten studijuoti ir gyventi.
Vienok, ne prisiminimai skatina kaskart atsiversti šios knygos puslapius, o puikūs fantastiški receptai. Paprasti, žemiški, universalūs ir labai labai flavorsome, kaip pasakytų mano viena draugė amerikietė. Good uncomplicated food for the sustainable kitchen - skelbia knygos antraštė, – With over 300 recipes, none of them extravagant. Mano maistas. Mano virtuvės filosofija. Mano gyvenimo būdas.
Salotas su burokėliais ir rūkyta skumbre, pirmąkart išbandytas Kūčių vakarienei, gaminu lig šiolei. Burokėlių sriuba su minkštu ožkos sūriu (galima patiekti ir šiltą, ir šaltą), jau matau, kaip vasarą įsitaisys greta šaltibarčių. Tobulas rouille ir net du majonezai (puikusis su šafranu ir vienas, dar neišbandytas, su rūgštynėmis) jau rado vietą šaldytuve. Morenginis agrastų pyragas laukia agrastų sezono. Kaip ir braškių/ rožių žiedlapių ledai. A, ir dar, prie žuvies patiekalų labai dera vienietiškos bulvės su marinuotais agurkais, kmynais ir grietine.
O šiandien – tailandietiškos midijos su aitriąja paprika ir žaliosiomis citrinomis. Iš tiesų, tai midijos belgiškos, t.y. iš Belgijos, bet mūsiškio žurnalo kalbos redaktorė vis taiso mane ir moko, kad sakyti rašyti midijos tailandietiškai – nevalia. Na, negalima tai negalima... Tebūnie tailandietiškos.
Tailandietiškos midijos kvapniame kokosų piene
2 kg midijų
15 g sviesto
1 smulkiai pjaustytas svogūnas
2 smulkiai pjaustytos skiltelės česnako
2 cm kubelis imbiero šaknies
2 vidutinio dydžio raudonos aitriosios paprikos
2x400 ml skardinės kokoso pieno (naudojau „Santa Maria“)
1 žaliosios citrinos sultys ir tarkuota žievelė
½ šaukšto rudojo cukraus
Patiekti:
1 žaliosios citrinos tarkuota žievelė
4 šaukštai stambiai kapotų kalendrų lapų
½ raudonos aitriosios paprikos
Labai gerai nuplaukite midijas, kempinėle nušveiskite ir nugramdykite visas „barzdas“. Patikrinkite, ar visos midijos sveikos ir gerai užsidariusios. Jei midija neužsidaro, kai ją suspaudžiate, tiesiog išmeskite.
Gilioje keptuvėje arba puode ištirpinkite sviestą. Sudėkite smulkintus svogūnus, česnakus, tarkuotą imbierą ir smulkintas aitriąsias paprikas (be sėklų). Kepinkite ant vidutinės ugnies, kol svogūnai suminkštės ir bus švelios aukso spalvos. Supilkite kokosų pieną, žaliųjų citrinų sultis, suberkite cukrų ir tarkuotą žaliųjų citrinų žievelę. Palaukite, kol užvirs ir iškart sudėkite midijas.
Uždenkite dangčiu ir troškinkite 4 minutes arba tol, kol midijos atsivers. Pakratykite keptuvę porą kartų, kol tmidijos verda. Išimkite ir išmeskite tas midijas, kurios neprasivėrė (tą patį patarkite padaryti ir savo svečiams ar namiškiams).
Patiekdami midijas išmaišykite, tada pabarstykite smulkintais kalendrų lapais, tarkuota žaliosios citrinos žievele, smulkintomis aitriosiomis paprikomis ir iškart patiekite.
Skaniausia su taure balto vyno. Ir ką tik paskrudinta duona, kuria skanu išlaižyti paskutinius padažo lašelius.
Skaniausia su taure balto vyno. Ir ką tik paskrudinta duona, kuria skanu išlaižyti paskutinius padažo lašelius.
Thai mussels with coconut, chile, and lime
2 kg mussels
15 g butter
1 onion, finely chopped
2 cloves garlic, finely chopped
2 cm cube ginger, peeled and finely chopped
2 medium-sized red chillis, halved, deseeded and cut into slivers
2x400 ml tins coconut milk
juice and zest of 1 lime
½ tbsp soft light-brown sugar
To serve
zest of 1 lime
4 tbsp roughly chopped coriander
½ red chilli, deseeded and cut into very fine shreds
Wash the mussels really well, scrubbing off any barnacles and removing any 'beards’. Tap each one on the side of the sink. If it doesn’t close when you tap it, throw it away.
Melt the butter in a large saucepan. Add the onion, garlic, ginger and chiles. Cook over a medium heat until the onion is soft and very pale gold. Add the coconut milk, lime juice, sugar and grated lime zest. Bring to just under the boil then add the mussels.
Cover and cook for 4 minutes or until the mussels have opened. Shake the pan a couple of times during the cooking.
To serve, stir then scatter some grated lime zest, coriander, some chilli on top and serve immediately.
Skanaus!
