Vištiena á la Normande

Kartais galvoju, kad esu visai nemoteriška. Nors gal kaip tik atvirkščiai? Mat išėjus į parduotuvę pirkti batų ar palaidinės, dažniausiai namo parsitįsiu dar vieną receptų knygą, seną nutrintą lėkštę arba skanesnio sūrio gabalėlį. Pykstuosi su savim, baruosi, bet kitaip man, nors pasiusk, neišeina.

Nieko nesakau, man visai smagu pasklaidyti spalvingas suknelių kabyklas, pirštais braukti verstos odos rankines ar siausti kabinoj prieš veidrodį.  Bet kur kas smagiau iš rūbų parduotuvės patraukti į skaitytų knygų kngyną, sendaikčius ir prasukti pro Vokiečių gatvę, kur mozzarella di buffala ranka pasiekiama. 

Todėl visai nekeista, kad rūbų spinta namie vis tuštėja, o visokie rakandai ir knygos nebetelpa nei virtuvėje, nei prie lovos, nei po lova... Imu bijoti, kad ši liga nelabai pagydoma. 

Tiesa, apie knygas. Būna jų, vertų kiekvieno išleisto pinigo. Tokias labai saugau ir branginu. Bet būna tokių,  kurios vertos 100 kartų daugiau, nei joms išleidai. Taip nutiko ir su 2 Dorie Greenspan knygom „Around My French Table“ ir „Baking: From My Home to Yours“, į mano rankas akcijos metu  patekusių vos už niekingus 5,98 $ vietoje įprastų 80,00 $. 

Ko ne lobis? 

O jei pridėjus į tai, kiek jose sudėta informacijos... Anąvakar sklaidydama „Around My French Table“ puslapius prieš miegą pagalvojau, kad galėčiau atiduoti kam nors visas savo turimas knygas ir pasilikti šias dvi kartu su „Larousse Gastronomique“. Visų trijų turbūt užtektų man, vaikam ir dar liktų anūkam. Geriausia kada nors padaryta mano knyginė investicija. 

Jei kada tokia akcija pasikartotų (nors labai tuo abejoju), griebkit negalvodami, nes paskui gali ir nelikti.

Vištiena á la Normande

su obuoliais ir grietinėle

Dorie Greenspan „Around My French Table“, 218 psl.

Prancūzijos regionas į vakarus nuo Paryžiaus garsėja obuoliais ir pieno produktais, įskaitant sviestą, grietinėlę, Camembert sūrį ir raugintą grietinėlę. Dorie sako, kad šiam receptui taip pat puikiai tinka ir kiauliena.

šiek tiek miltų

druskos ir šviežiai maltų juodųjų pipirų pagal skonį

4 viščiukų krūtinėlės, be odos ir kaulų

1 šaukštas sviesto

1 šaukštas alyvuogių aliejaus

1 didelis obuolys

1 svogūnas

8 pievagrybiai

80-100 ml vištienos sultinio

2 šaukštai kalvadoso ar brendžio

160 ml grietinėlės

Negiliame dubenėlyje ar lėkštėje sumaišykite miltus su trupučiu druskos ir pipirų. Popieriniu rankšluosčiu nusausinkite vištienos krūtinėles, tada iš abiejų pusių gerai apvoliokite miltuose, o jei reikia, nukratykite miltų perteklių.

Didelėje, gilioje keptuvėje ant vidutinęs ugnies ištirpinkite sviestą, supilkite aliejų ir gerai įkaitinkite. Sudėkite vištieną (jei mėsos daug, kepkite per kelis kartus), kepkite apie 3 minutes arba kol paruduos, tada apverskite ir kepkite dar 3 minutes.

Sudėkite nuluptus ir kubeliais supjaustytus obuolius, labai smulkiai sukapotus svogūnus ir griežinėliais supjaustytus grybus. Paskaninkite druska ir pipirais, gerai viską sumaišykite ir kepkite apie 1 minutę.

Supilkite vištienos sultinį. Užvirkite, tada sumažinkite ugnį ir troškinkite ant silpnos ugnies apie 10 min, kol vištiena bus beveik paruošta.

Padidinkite ugnį, supilkite brendį (kalvadosą, jei turite) ir pakaitinkite, kol alkoholis išgaruos (minutę kitą). Supilkite grietinėlę ir troškinkite, kol grietinėlės sumažės ketvirtadaliu. Nukelkite nuo ugnies, jei reikia, dar įberkite druskos ir pipirų.

Chicken, apples and Cream á la Normande

Dorie Greenspan „Around My French Table“, p. 218.

all-purpose flour, for dredging

kosher salt and ground black pepper, to taste

4 boneless, skinless chicken breasts

1 tbsp unsalted butter

1 tbsp olive oil

1 large apple

1 medium yellow onion, finely chopped

8 mushrooms, stemmed, wiped clean,

thinly sliced and cut crosswise in half

80-100 ml chicken broth

2 tbsp calvados, apple jack, or brandy

160 ml heavy cream

In a shallow bowl, mix the flour with some salt and pepper. With a paper towel, pat dry the chicken breasts dry, then dredge them through the flour, coating both sides lightly and shaking off the excess flour.

In a large, deep skillet over medium-high, heat the butter and oil. When the butter melts, add the chicken breasts, in batches if necessary. Cook for 3 minutes, or until browned on the bottom, then turn and cook an additional 3 minutes.

Add apple (peeled, cored and cut into 1-inch chunks), chopped onion and sliced mushrooms. Season with salt and pepper and stir lightly. Cook for 1 minute.

Add the chicken broth. Bring to a boil, then reduce to a simmer for 10 minutes, until the chicken is nearly cooked through.

Turn the heat to medium-high and add the calvados, boiling until it is almost evaporated (about 1 minute). Add the cream and cook until the cream reduces by a quarter. Season with salt and pepper.

Savaitgalio džiugesiai

*kinas: seniai žiūrėjom ką nors gero, bet prisiminiau „The Chorus“ (2004). Rekomenduoju.
*melodija: Dave Mathews & Carlos Santana „Love of My Life“.
*fotografija: Anna Williams
*skaitiniai nr.1: vasara ir vėl prasideda su Ray Bradbury „Pienių vynu“.
*skaitiniai nr.2: „James Beard Award“ laimėtojai.
*vieta: Deivydo Praspaliausko „Lauro lapas“.
*atradimas: naminė duona restorane „Lauro lapas“
*video: a story for tomorrow.
*receptas: agurkų ir vanilės džemas
*darbštiems: bulvės balkone
*gėris: Herriot Grace projektas „For the Love of Pie“.
*dizainas: stileivoms sušių mėgėjams
*akims: kasmetinė fotografijų paroda „Lietuvos spaudos fotografija 2012“
*frankofilams: geriausios baguette Paryžiuje
*tinklaraštis: šviežias ir fantastiškas „the food dept.“
*žodžiai: Ever tried. Ever failed. No matter. Try Again. Fail again. Fail better. Samuel Beckett
*sekmadienio planas: senai naujas „Food & Wine“.


Darbingos savaitės!

Tsukemono arba japoniškai marinuotos daržovės

Nors pati niekada nebuvau Japonijoje, ši virtuvė iš visų mane, ko gero, žavi labiausiai. Ne, ne sušiai, nors juos taip pat labai mėgstu, o patys maisto ruošimo principai: ypatingai šviežias, sezoniškas maistas, lengvi patiekalai, viskas paruošiama lengvai ir greitai, bei prieskoniais neslapstomas tikrasis maisto skonis.

Gaila, kad be sušių restoranų ir greito maisto kavinių, japoniškos virtuvės patiekalų Lietuvoje galima paragauti tik keliose vietose. Ir labai gaila, kad tik atsikėlus gyventi į Vilnių, nežinojau apie tuo metu Senamiestyje dar veikusį patį pirmąjį japonų Virtuvės restoraną „Tobira“ (liet. „vartai į pažinimą“), kurį iš ilgesio ir meilės Japonijai prieš daugiau nei 10 metų sostinei dovanojo Alina Vaitkienė. Žinau, man būtų patikę.

Šiandien pas mus japonų virtuvės restoranai – seniai nebe naujiena, tačiau lietuvaičiai nori ne tik paragauti egzotiškos virtuvės patiekalų, bet ir išmokti juos pasigaminti patys „Kai tenka dažnai išgirsti, kad dar ir dabar yra nežinančių, ką valgo japonai, arba kad valgo vien tik žalią žuvį, norisi plačiau papasakoti, o ir pabandyti kartu pasigaminti kasdienius japoniškus patiekalus. Dėl to dar kartą bandau prisistatyti ir pristatyti „Japoniško maisto studiją“. Su visa atsakomybe ir meile šiai šaliai“, – sako tolimą Rytų šalį visa širdimi pamilusi moteris.

Pirmą kartą su ponia Alina susipažinau prieš porą metų, „Electrolux“ organizuotame japonų virtuvės vakarėlyje, skirtame sakurų žydėjimo šventei. Pamenu, net kojas pakirto nuo moters gaminto tradicinio salstelėjusio omleto, kepamo specialioje keptuvėje. Nieko panašaus iki tol nebuvau ragavus ir jau ketinau dairytis tokios keptuvės namams, bet supratau, kad mano virtuvė ne guminė ir teliko save guosti, kad tokiais gerais dalykais nevalia mėgautis kasdien. Na, kad neprarastų to stebuklingo žavesio.

Antrą kartą su Alina susitikome Naugarduko gatvės loftuose, kur veikia jos pačios įkurta „Japoniško maisto studija“. Esu be proto laiminga, kad darbas man dovanoja progą bendrauti su labais įdomiais ir žaviais žmonėmis. Taigi, Alinai sutikus duoti interviu, jį spausdinome žurnale „Virtuvė. Nuo... Iki...“ nr. 3(33). Žemiau rasite straipsnio ištraukas, o visą jį galite perskaityti čia.

Na, o trečią kartą į studiją žygiavau ne viena. Su kompanija. Seniai supratau, kad jei pramogų nesusiorganizuosi sau pats, tai niekas kitas jų tau ir nesuorganizuos (nekalbu apie PR'inius renginius). Todėl pagalvojau, kam čia dar būtų įdomu pasimokyt japonų virtuvės paslapčių ir vieną balandžio šeštadienio popietę visai nemenka blogerių kompanija susitikome „Japoniško maisto studijos“ lofte.

Studijos šeimininkė [...] pasakoja, kad Tolimųjų Rytų šalis Vaitkų šeimos širdyse užima didelę ir ypač svarbią vietą. „Japonijoje su vaikais gyvenau pusketvirtų metų, o vyro fiziko Rimanto Vaitkaus mokslinė stažuotė ten truko dar ilgiau. Per tuos metus artimu tapusiame tolimame krašte teko lankytis daug kartų, o ryšiai nenutrūkę ir šiandien. Japonijoje visuomet esame laukiami, o ten gyvena ir antroji, „japoniška“ mūsų šeima“.

Japonų virtuvė vakariečių skrandžiams – egzotiška ir specifinė, todėl jos maga paragauti, išbandyti. Tačiau ponios Alinos įsitikinimu, susidūrus su nepažįstama virtuve labai svarbu pirmasis įspūdis. Skanaudamas naujų produktų ar patiekalų nežinai, kokie jie turėtų būti, todėl jei maistas paruoštas nekokybiškai ar pakeistos būtinos sudedamosios patiekalo dalys, valgytojas gali skaudžiai apsigauti.

„Pirmą kartą paragavęs netinkamai patiektos žalios žuvies be deramo padažo gali susidaryti tokį prastą įspūdį, kad niekada jos nebenorėsi“, – sako moteris. Todėl labai svarbu susipažinti, išmokti ir bandyti suprasti, prisijaukinti svetimos šalies virtuvę. „Maistas, valgymo kultūra – pats geriausias būdas pažinti kitą, svetimą šalį ir jos kultūrą“, – įsitikinusi moteris, besidalijanti savo žiniomis apie tolimosios Japonijos virtuvę.

Kad ir kokį patiekalą gamintų, japonų virėjai niekada nemėgins pakeisti natūralaus žuvies ar daržovių skonio prieskoniais, kitais priedais. Japonų įsitikinimu, maistas turi derėti su gamta ir asmeniu, ruošiančiu patiekalą. Japonijoje daug dėmesio skiriama sezoniniam maistui, o šalies virtuvę būtų galima pavadinti labai natūralia ir harmoninga.

Pagrindiniai japoniškos virtuvės produktai – ryžiai, žuvis ir daržovės – milžinišku greičiu populiarėja pasaulyje, kuris šiuo metu kraustosi iš proto dėl sveikos mitybos. Ryžiai, jūrų gėrybės, palyginti su kitais produktais, turi mažą cholesterolio, riebalų ir kalorijų kiekį. Daugelis tikina, kad japonų virtuvė pati sveikiausia, o to įrodymas – japonų ilgaamžiškumas (japonai – ilgiausiai pasaulyje gyvenanti tauta).

„Japonai valgo labai daug daržovių. Žalių, marinuotų, raugintų ar termiškai apdorotų daržovių kaskart galima rasti ant japonų stalo“, – apie valgymo įpročius pasakoja moteris. Daržovės yra tokia pat neatskiriama japonų dietos dalis, kaip ir žuvis ar ryžiai – pagrindiniai japoniškos virtuvės produktai.

Tekančios saulės šalies gyventojai garsėja išlavintu ir gurmanišku skoniu, mėgsta itin kokybišką, šviežią ir įvairų maistą. A. Vaitkienė pasakoja, kad tradiciniai japonų pietūs ar vakarienė susideda iš įvairių patiekalų, kurie dažnai valgomi nesilaikant eiliškumo. Japonai nežino, kas yra antrieji ar pagrindiniai patiekalai – šioje šalyje įprasta visus patiekalus patiekti vienu metu. Tačiau po nedaug. Kiekvienas į lėkštelę kraunasi kiekvieno patiekalo – po šaukštą ar du. „Japonai valgo įvairiai, bet po nedaug, pirmenybę teikia patiekalų įvairovei, o ne jų dydžiui“, – skirtumus nuo europietiškų tradicijų pabrėžia moteris.

Ruošdama japonų virtuvės patiekalus, moteris stengiasi pasigaminti kuo autentiškiau, iš autentiškų šios virtuvės produktų. „Man labai svarbu gerbti kitos šalies kultūrą, jos tradicijas. Bandyti suprasti jai būdingą virtuvę, patiekalus, galų gale, prisitaikyti pačiam. Kitos šalies tradicijų priėmimas – pagarba ne tik svetimai kultūrai, bet ir savo paties akiračio plėtimas“, – tokiu požiūriu moteris vadovaujasi ir namuose, ir studijoje, kur stengiasi viską pateikti taip, kaip kadaise išmokusi Japonijoje.

Pasak „Japoniško maisto studijos“ vadovės, imtis naujos veiklos ją vėl paskatino sentimentai Japonijai ir noras parodyti, kad japonų virtuvė – ne tik sušiai. „Nuolat sulaukdavau prašymų parodyti, kaip reikia ruošti vieną ar kitą patiekalą. Daug žmonių domisi ne tik maistu, bet apskritai japonų kultūra. Be to, tapo madinga burtis į kokios nors veiklos klubus, smagiai bendrauti, o ši studija ir yra savotiškas klubas“, – vardija savininkė.

Moteris pasakoja, kad „Japoniško maisto studijos“ tikslas – supažindinti lietuvius su japonų virtuve jaukioje, namus primenančioje aplinkoje. „Dabar prekybos centruose jau galima įsigyti nemažai reikiamų produktų, tačiau trūksta informacijos, žinių, kaip juos naudoti. Ne vienam kyla klausimų, kas ir su kuo valgoma, tad čia ir susirenkame mokytis, dalytis, sužinoti“, – apie širdžiai malonią veiklą pasakoja A. Vaitkienė.

Studijos šeimininkė taip pat džiaugiasi, kad didelę auditoriją sudaro jauni žmonės, kurie užsuka ne tik po vieną, bet ir po kelis, grupelėmis. Čia neretai švenčiami gimtadieniai – tokią skanią pramogą, kurios metu ne tik išmokstama naujų įgūdžių, bet vėliau viskas su pasigardžiavimu suvalgoma, mėgsta ramesnės kompanijos. Be to, moteris pastebėjusi, kad japoniško maisto ruoša vyrai domisi netgi labiau nei moterys.

Vienu metu studijoje gali gaminti iki 10 žmonių, tačiau stebėtojų ir ragautojų gali tilpti ir daugiau. Dalyviai sužino, kam reikalingos džiovintų tunų drožlės, kaip išsirinkti jūrų dumblių lapelius, ryžius, sojų padažą ir kitas sušiams gaminti reikalingas sudedamąsias dalis, kaip ruošiami sojų varškės patiekalai, kuo ypatinga tempura, kas yra terijaki ar adzukio pupelės ir kodėl japonų saldėsiai tokie saldūs.

„Viskas, kas susiję su Japonija, „kvepia“ paslaptimi, o paslaptys, kaip žinia, traukia“, – apie į studiją užsukančius svečius sako A. Vaitkienė ir kviečia dalyvauti pamokose tuos, kuriems įdomi japonų virtuvė, kurie nori lengvo ir sveiko maisto, kurie nori išmokti derinti kitokius skonius, nei esame įpratę. Juk maistas ir jo ruoša – tai taip pat kultūros dalis. Kultūros, kuri žavi trapumu, šviesumu ir paprastumu.

Tsukemono. Japoniškai marinuotos daržovės

900 g daržovių, mūsų atveju morkų ir baltojo ridiko

7 šaukštai cukraus

8 šaukštai ryžių acto

½ šaukštelio druskos
1-2 šaukštai sojų padažo

Daržoves supjaustykite kuo plonesniais šiaudeliais, supilkite actą, suberkite cukrų ir druską ir gniaužykite rankom tiek, kol daržovių sultys jas pačias apsems. Palikti marinuotis kambario temperatūroje kelias valandas. Prieš valgant pataisykite rūgštelę/saldumą pagal skonį ir įpilkite šaukštą ar du sojų padažo.

Aš dedu kiek mažiau cukraus, nes man taip skaniau.

Itadakimas!

Receptas: Alinos Vaitkienės

Juodojo šokolado brownie su ožkos sūrio ir aviečių kremu

Juodasis šokoladas ir stout alus, stautas ir vaniliniai ledai, vaniliniai ledai ir bazilikai, bazilikai ir braškės bei mano naujausiai atrasta meilė – ožkos sūrio ir juodojo šokolado derinys. Turbūt toks būtų nekasdienių, kiek neįprastų, bet mano labai mėgiamų derinių penketukas, mintyse niūniuojamas pačia geidžiamiausia skonio melodija.

„Šokoladas su sūriu gali atrodyti neįtikėtina, gal net atgrasi rekomendacija, kol ragaujant dingteli mintis, kad skonis primena šokoladą ir pieną (ar grietinėlę). Be to, kai kurios kokybiško šokolado skonio natos – aštrių uogų, džiovintų vaisių, karamelės – yra natūralūs sūrio draugai. [...] Vakarienės pabaigoje pabandykite į sūrių asorti įtraukti keletą rūšių šokolado – jei svečiams neįtiks šokolado ir sūrių deriniai, juos visada galima skanauti atskirai. Ir abu puikiai tinka su taurele portveino.“ (N.Signit „Skonio žinynas“).

Taigi, pirma buvo ožkos sūris, patiektas su šviežiomis vasaros uogomis ir šiltu šokolado padažu. Tuomet ilgam sužavėję šokolado ir ožkos sūrio triufeliai, įdaryti lazdynų riešutais. Ir galiausiai, atrastas nepaprasto skonio pyragas, kuris dar ilgai bus šventinis, proginis ir pats pačiausias, tūkstantį kartų geresnis net ir už patį mandriausią tortą.

Tai štai, bičiuliai, jei po ranka turite kelias plyteles kokybiško šokolado, o šaldytuve – kreminio ožkos sūrio, šis pyragas yra kaip tik tai, kaip, mano galva, derėtų tuodu produktus sunaudoti. Ir tučtuojau. Todėl siūlau nieko nelaukus čiuožti tiesiai į virtuvę ir pradėt maišyt tešlą. Arba tiesiu taikymu kulniuoti į parduotuvę ir pirkti šokolado, ožkos sūrio, aviečių, sviesto ir kelis kiaušinius.

Tik ožkos sūrį patarčiau rinktis kuo ryškesnio, išraiškingesnio skonio (t.y. kuo smardesnį), nes čia ir slypi visas šio derinio gerumas. Jei yra galimybė apsilankyti Sūrių turguje, atminkite, kad už visus parduotuvinius geriau tiks ūkininkų Rasos ir Valdo iš Dargužių gaminamas minkštas ožkos sūris. 

O kadangi vasara jau kutena padus, atėjus uogų sezonui, nepamirškite, kad vietoje aviečių čia taip pat tobulai derės juodieji serbentai (tinka ir trinti su cukrumi, jei tokių turite liūdinčių dar nuo praeitos vasaros) bei jų pusbroliai – raudonieji. Ir viskas. Belieka pasiraitoti rankoves ir kibti į darbus – pyragas labai paprastai ir lengvai pagaminamas, o apie skonį jau nuspręsite patys, bet esu įsitikinusi, kad nusivylusių nebus.

Juodojo šokolado brownie su ožkos sūrio ir aviečių kremu

Brownie

230 g karčiojo šokolado (50%), kapotas

60 g juodojo šokolado (72% kakavos), kapotas

180 g nesūdyto sviesto, supjaustyto gabalėliais

125 ml pieno

350 g cukraus

1 vanilės ankštis

4 dideli kiaušiniai

1 stiklinė miltų

¼ šaukštelio kepimo miltelių

½ šaukštelio druskos

Avietėms

400 g aviečių, šviežių arba šaldytų

2 šaukštai cukraus

Ožkos sūrio ir aviečių kremui

230 minkšto ožkos sūrio, kambario temperatūros

100 g grietinėlės sūris, kambario temperatūros

30 g nesūdyto sviesto, kambario temperatūros

1 kiaušinis

50 g cukraus

Įkaitinkite orkaitę iki 180 ºC, sviestu patepkite 24 cm skersmens apvali1 kepimo formą (arba 32,5 x 23 cm kepimo skardą, jei norite tradicinių keturkampių brownie). Lengvai patraiškykite avietes ir sumaišykite su cukrumi, kol pastarasis ištirps.

Išilgai pusiau perpjaukite vanilės ankštį ir į dubenėlį išgremžkite sėklytes. Sumaišykite su cukrumi ir atidėkite. Garų vonelėje, ant nedidelės ugnies ištirpinkite šokoladą ir sviestą iki vientisos masės. Kai šokoladas visiškai ištirps, nukelkite nuo ugnies, įmaišykite kambario temperatūros pieną ir leiskite mišiniui pravėsti, apie 5 minutes. Įmaišyti vanilės cukrų. Po vieną įmuškite kiaušinius, kaskart masę gerai išsukdami. Dubenyje sumaišykite miltus, kepimo miltelius ir druską, atsargiai įmaišykite į šokolado masę. Maišykite tik tiek, kad neliktų miltų gumuliukų, o tešla būtų vientisa. Į šokoladinę tešlą įmaišykite maždaug pusę aviečių ir viską sukrėskite į paruoštą kepimo formą.

Dubenyje gerai išsukite ožkos sūrį kartu su grietinėlės sūriu, kambario temperatūros sviestu, kiaušiniu ir cukrumi iki kreminės ir purios masės. Atsargiai įmaišykite likusias avietes ir jų išleistas sultis. Šaukštu sukrėskite ožkos sūrio kremą ant tešlos, tada peiliu išlyginkite paviršių. Kepkite 30 minučių arba kol pyragas viršuje pradės stingti ir formuotis plutelė, o paviršius vos parusvės. Neperkepkite, pyragas turi būti drėgnas. Prieš pjaustant leiskite pravėsti bent 10 minučių.

Laikykite uždengtą kambario temperatūroje. Įspūdingo skonio pyragas, dar skanesnis kitą dieną. 

Adaptuota iš the Kitchen.
Publikuota Llama's Valley.  
Keramika iš Mano lietuviški namai

Dark Chocolate Brownie Cake with Raspberry Goat Cheese Swirl

Brownie cake

230 g bittersweet chocolate (50%), chopped

60 g dark chocolate (72% cocoa), chopped

180 g unsalted butter, cut into chunks

125 ml milk

350 g sugar

1 vanilla bean

4 large eggs

1 cup flour

¼ teaspoon baking powder

½ teaspoon salt

Raspberries

400 g raspberries, fresh or frozen, lightly mashed

2 tablespoons sugar

Raspberry Goat Cheese Swirl

230 chèvre (soft goat cheese), room temperature

100 g cream cheese, at room temperature

30 g unsalted butter, at room temperature

1 egg

50 g sugar

Preheat the oven to 180 ºC and lightly grease 24 cm diameter round cake pan (or a 32.5 x 23 cm baking pan, if making regular shaped brownies) with butter. Place lightly mashed raspberries in a bowl, stir in the sugar, mix until well combined and set aside.

Cut the vanilla bean in half lengthwise and scrape the beans into a small bowl, stir in the sugar, set aside. Melt the chocolate and butter until smooth in a double boiler over low heat. When the chocolate is completely melted, remove from the heat, than whisk in the milk, and let the mixture cool for about 5 minutes. Stir in the vanilla flavored sugar. Add the eggs one by one. Stir in the flour, baking powder, and salt and fold in until just combined. Fold in about half of the raspberries and spread this brownie batter in the prepared pan.

In the bowl with a heavy whisk beat the goat cheese with the cream cheese, butter, egg and sugar until light and fluffy. Gently fold in the other half of the raspberries and their juices. Drop the goat cheese mixture on top of the brownie batter in spoonfuls, then swirl it through the batter with a knife. Bake for 30 minutes or until just barely set. The top will be just turning light brown. Let cool for at least 10 minutes before slicing.

Store at room temperature, well-covered. These spectacular taste even better when you let them rest overnight.

Adapted from the Kitchen.
Published in Llama's Valley. 
Ceramics from My Lithuanian Home.