Falafeliai. Kepti orkaitėje.

Ar dar yra gyvų? Netyčia ar tyčia užklystančių, alkanų, aostogaujančių ir nuo vasaros karščių nenusibaigusių?  Jei kam rūpi, skubu pranešti, kad ir aš dar gyva. Dirbu. Dirbam. Daug. O žaidimų aikštelė - atostogauja. Gal ir būtų viskas kitaip, jei:

• paroje būtų bent šešiomis valandomis daugiau.
• arba jeigu aš mokėčiau planuoti savo laiką ir nemalti š***.

Su baltu pavydu žvelgiu į konservatorius, ruošiančius atsargai žiemai. Uogienes, konfitiūrus, šaldytus špinatus, krapus ir panašiai. Į tuos, kurie spėja mėgautis vasaros gėrybėmis ir išnaudoti visus gamtos, sodų, miškų ir turgaus teikiamus privalumus. Į tuos, kurie turi laiko kepti pyragus ir jais vaišinti kitus. Į tuos, kurie spėja.

Bet nieko, mes dar atsigriebsim. Kai ateis laikas. O dabar yra kaip yra. O, žinokit, yra visai gerai.

Gyventi spėjam. Mylėti - spėjam. Pavalgyti irgi spėjam. Tiesa, tai turi būti kažkas greitai ir nesudėtingai paruošiamo. Kaip, antai, falafeliai, kuriuos ypač mėgsta vegetarai ar jiems prijaučiantys. Kaip ir Artimųjų Rytų virtuvės mylėtojai. Kadangi nemėgstu itin riebaluoto maisto, nuo fsalafelių gamybos mane vis atbaidydavo jų kepimas riebaluose. Kol nepamačiau šio recepto. Pasiraitojau rankoves ir kibau į darbą.

Falafeliai. Kepti orkaitėje.

9-10 kepsnelių

240 ml sausų avinžirnių (arba 1 skardinė konservuotų)

2-3 šaukštai miltų

1 a. š. kepimo miltelių

1/2 svogūno

2 skiltelės česnako

1 šaukštas malto kumino

1/4 šaukšto maltos kalendros

1 smulkinta čili paprika

gera sauja šviežių petražolių lapelių

2 šaukštai alyvuogių aliejaus

druskos, šviežiai maltų pipirų

Avinžirnius išbrinkinkite (lengviausia - palikti užmerktus vandenyje pernakt). Išvirkite ir susmulkinkite elektrine maisto trintuve ar kombainu. Į gautą masę sudėkite smulkiai supjaustytus svogūną, česnaką, petražoles čili pipirą, miltus, kepimo miltelius, kalendrą, kuminą, pipirus, druską ir aliejų. Gerai išmaišykite. Suformuokite nedidelius kepsnelius ir kepkite 180°C orkaitėje 30 -35 minučių arba kol falafeliai gražiai paruduos.

Galima formuoti rutuliukus ir valgyti vienus pasidažant į padažą (labai skanu su hummus). Galima valgyti kaip pagrintinį patiekalą ar vienu - dviem falafeliais pagardinti salotas. Žodžiu, universalus reikalas. Kam kaip patinka.

Skanaus!

PP: savaime kylantys miltai

Nutiko taip, kad ėmė ir prisireikė keliems kepiniams angliškuose receptuose ir receptų knygose minimų savaime kylančių miltų (angl. self raising flour). Kadangi iki „Marks & Spencer“ skubėti nebuvo nei laiko, nei noro, nei jėgų, visagalis Google lyg ant lėkštutės pateikė man krūvą „pasidaryk pats“ receptų.

Pastebėjau, kad vieni šaltiniai nurodo, jog amerikietiškam puodeliui (240 ml) miltų reikia 1 ½ a. š. kepimo miltelių, kiti - kad reikėtų dviejų. Kepiniai puikiai pavyko ir iškilo mišiniui naudojant 1 ½ a. š. kepimo miltelių.  Tiesa, aš pati kitą kartą druskos dėsiu vos vos mažiau, o čia pateikiu standartines proporcijas.

Taigi, jei ir jūs neturite laiko lėkti iki  „Marks & Spencer“ (ten, beje, vienintelė vieta Vilniuje, kur esu mačiusi šiuos miltus) arba gyvenate ne sostinėje, šis „receptas“ kaip tik jums.

Savaime kylantys miltai

angl. self raising flour

240 ml miltų

1 ½ a.š. kepimo miltelių

½ a.š.druskos

Viską sumaišyti, 2 kartus persijoti ir voila!

Laikyti sausame sandariame inde. Naudoti, kai prireikia.

Gardžių kepinių!

Rudojo cukraus šveitiklis odai

Karšta, ar ne? Vakar visą dieną „pratupėjom“ prie vandens. Bandėm gelbėtis nuo beprotiško karščio ir kone trečdalį laiko praleidom vandeny. Nepamenu, kada per pastaruosius 5-erius metus tiek turškiausi atvirame vandens telkinyje. Bet juk vasara. O kokia vasara be saulės ir vandens? (Nors kaip žinia, karščių tiesiog nekenčiu, bet nėra laiko skųstis). 

Taigi, po tokių maudynių, saulės, o besigaivinantiems pajūryje dar ir druskos vonių, mano kūno oda, švelniai tariant pradeda su manim pyktis. Sausėja, džiūsta... O kur dar rytinis, popietinis ir vakarinis dušas (karštaaa!) Apsiginkluoti kremų buteliukais man neatrodo gera išeitis, nes tada kūnas dar labiau „limpa“. Ne itin malonu. O ir šiaip, po maudynių atviram vandens telkinyje aš nesijaučiu itin švari. Todėl visada griebiuosi seno gero kūno švetiklio. Drėkinančio odą.

Kūno šveitiklis mano vonios lentynėlėje tarp odos priežiūros priemonių yra Nr. 1.  Esu turėjusi, išbandžiusi ir naudojusi begalę, bet nė vienas man taip ir neįtiko, kad sušukčiau „Eureka! Šito tai jau į nieką nekeisiu“. Nė vienas. Na, nebent šis „The Body Shop“ kalėdinės „Nutmeg and Vanilla“ serijos kūno šveitiklis su vanile ir riešutmedžiu. Nors „The Body Shop“ iš esmės nemėgstu ir neperku, bet dovanotam arkliui į dantis juk nežiūri. Turiu pripažinti, šis buvo visai geras. Taupiau. Baigėsi. Patiko. Bet ne tiek, kad pirkčiau pati ir dar už berods 59 Lt.

Kūno šveitiklis man turi būti šveitiklis. Rupus ir aštrokas. Toks, kad jaustum, jog tikrai „nušveiti“ visus negerumus. Ir dar be abejonės drėkinantis. Mano sausa oda antraip iškeltų nematytas ir neregėtas pretenzijas. Tad nusivylusi pirktiniais (o dažnai ir taupumo sumetimais) bandžiau ir visokius naminius „marmaliukus“. Vienas labiausiai vykusių ir tikrai pats pigiausias - kavos tirščiai. Bėda ta, kad man nepatinka kavos kvapas, likęs ant kūno. Ir vonia. Kurią po procedūros tenka šveisti.

Ir vieną dieną aš radau Tobulą Kūno Šveitiklį. Tobulą, asmeniškai man. Rupus, kvapnus, universalus ir tikrai ganėtinai aštrus (įspėju, jei kas tokių vengiate). Be to, galima naudoti įvairiausius aliejus. Ir kelis lašelius eterinio aliejaus pagal „skonį “.

Ne ne, tikrai nenusprendžiau „žaidimų aikštelės“ paversti kosmetikos kabinetu, bet bemaišydama stikliniame indelyje kūno šveitiklį, pamaniau, kad gal ir dar kam nors pravers. O ir pagrindiniai ingredientai aptinkami kiekvienos kepėjos virtuvėje. Na, o apie natūralios kosmetikos gėrį bei naudą turbūt nė nereikia kalbėti, ar ne? 

Rudojo cukraus šveitiklis

1 nedidelio stiklinio indo

1 dalies rudojo arba demerara cukraus

1 dalies nerafinuoto alyvuogių ar kokosų aliejaus

mėgstamo kvapo eterinio aliejaus (prieš naudodami įsitikinkite, kad jis nedirgina odos)

Į indą supilkite rudąjį cukrų, užpilkite jį aliejumi iki viršaus, įlašinkite kelis lašus eterinio aliejaus ir atsargiai išmaišykite. Indelį sandariai uždarykite ir viskas.

Kaip naudoti? Sudrėkintą odą šveiskite šveitikliu kaip įprastai. Nuplaukite odą šiltu tekančiu vandeniu ir nusausinkite rankšluosčiu.

---

* jei bijote, kad šveitiklis gali netikti, pradžiai patarčiau „užsimaišyti“ nedidelį kiekį pabandymui.
* aliejumi sudrėkinta oda, gali atrodyti nemaloniai riebi. Tad, jei jūsų oda nėra itin sausa, nušveitę kūną galite jį nuprausti itin švelniu muilu ar prausikliu. Arba kūno šveitimo procedūrą atlikti iš vakaro, kad neliktų nemalonaus riebumo pojūčio. (Tačiau mano oda yra ypatingai sausa, todėl tokių problemų nekyla).

NB! Cukraus sunaudojau beveik 500 g. Aliejaus - gerokai mažiau. Šį kartą asirinkau nerafinuotą alyvuogių aliejų (apie 250-300 ml) ir 100 ml avokadų kauliukų aliejaus (nes turėjau likusio) bei cinamono eterinį aliejų. Nieko nenutiks, jei naudosite tik alyvuogių aliejų.

Aliejaus, skirto kosmetikai, galite ieškoti kosmetikos parduotuvėse, bet man labiausiai patinka „Kvapų namai“.